Prieš 2006 m. šv. Kalėdas kai kurie lenkų parlamentarai iškėlė iniciatyvą paskelbti Jėzų Kristų katalikiškosios Lenkijos karaliumi, rašo dienraštis „Rzeczpospolita“.

Tokią idėją, kuri įgijo tam tikro populiarumo lenkų tarpe, 2006 m. pavasarį prieš popiežiaus Benedikto XVI vizitą iškėlė konservatyvios partijos „Įstatymas ir teisingumas“ deputatas Arturas Górskis. Anot deputato, kai kurie jo kolegos „parlamento koplyčioje meldėsi už (Jėzaus) karūnavimą“. Šią idėją parėmė 46 iš 460 Seimo narių, nurodo „Rzeczpospolita“. Minimą iniciatyvą pristatė „Įstatymo ir teisingumo“, Lenkijos šeimų lygos ir Lenkijos valstiečių sąjungos deputatų grupė. Su ja susijęs įstatymo projektas buvo įteiktas Seimo pirmininkui Marekui Jurekui, gruodžio 21 pranešė PAP-BNS.

Žiniasklaidoje paskelbti pranešimai, kad apie pusė lenkų (51 %) nepalaiko šios iniciatyvos. 33 % apklaustųjų palaikė tokią iniciatyvą, o 16 % savo nuomonės šiuo klausimu neturėjo. Tyrimą atliko kompanija „TNS OBOP“, apklaususi 1004 žmones.

Net jeigu kol kas to norėtų tik mažesnė gyventojų dalis, tokia deklaracija reikalinga, įsitikinę katalikų Tradiciją palaikančio Lenkijos konservatyviojo-monarchistinio klubo nariai L. Skurzakas ir A. Wielomskis: „Ar siūlomas įstatymas gali būti pripažintas būtent tokia lenkų tautos valios išraiška?.. Jeigu visa tauta dar tiek morališkai nepažengė, kad visų vardu skelbtų pagarbą Dievo valiai, tai tokį žingsnį gali padaryti tam tikras tos tautos elitas. Tuo pačiu tai būtų Dievo meldimas, kad Jis apšviestų kitus ir šie atsiverstų“. Kristus Dievo valia objektyviai yra visų pasaulio žmonių Karalius vien dėl to, kad Jis juos visus sukūrė ir atpirko. To fakto negalėtų panaikinti net 99 % prieš tai balsavęs referendumas, mano lenkų konservatoriai.

Projekto signatarai mano, kad titulo „Jėzus – Lenkijos Karalius“ paskelbimui yra istorinių ir teologinių argumentų. Pirmiausia – tai Lenkijos krikštas ir ilgaamžė katalikiškos Lenkijos valstybės bei tautos istorija. Jeigu šis pasiūlymas taptų įstatymu, Jėzus Kristus būtų paskelbtas Lenkijos karaliumi šalia Švč. Mergelės Marijos, kuri 1656 metais buvo paskelbta Lenkijos karaliene vadinamaisiais Jono Kazimiero įžadais. Šis Lenkijos karalius bei Lietuvos Didysis kunigaikštis (Lietuvoje vadintas Jonu I Kazimieru Vaza, valdęs 1648–1668) paaukojo visą jungtinę valstybę Dievo Motinai, paskelbdamas ją Lenkijos ir Lietuvos valstybės Karaliene. Valdovas tai padarė, atsidėkodamas už Dievo Motina pagalbą vadinamojo „tvano“ metu – kovose su protestantizmą ginklu nešusiais švedais. Švedai tuomet buvo užėmę beveik visą tuometinę Lietuvos ir Lenkijos teritoriją, išskyrus Częstochową (Čenstakavą) – pagrindinę Švč. M. Marijos šventovę Lenkijoje. Čia buvęs vienuolynas atkakliai gynėsi. Švedų sviediniai stebuklingai nepasiekdavo tikslo ir net nukrisdavo atgal į švedų stovyklą – tai liudijo patys puolėjai, kuriems galų gale teko gėdingai atsitraukti. Tada prasidėjo priešų išvijimas iš visų jungtinės valstybės žemių. Švč. M. Marijos paskelbimas Karaliene buvo ne vien simbolinis aktas: Lenkijos-Lietuvos valstybės įstatymai iš esmės buvo katalikiški, jie numatė viešą valstybės pareigūnų dalyvavimą Dievo garbinime, katalikybė buvo valstybinė religija.

Tokie Dievo Sūnaus bei Dievo Motinos paskelbimai valstybių valdovais, arba intronizacijos, buvo neretas įvykis katalikiškose šalyse. Tai būdavo politiniai aktai, išorinėmis iškilmėmis vainikuojantys katalikiškos valstybinės santvarkos kūrimo darbą. Lenkijos konservatyviojo-monarchistinio klubo nariai L. Skurzakas ir A. Wielomskis taip komentuoja pateiktą Kristaus intronizacijos pasiūlymą: „Kasdien meldžiamės: „Adveniat regnum tuum sicut in caelo et in terra“ („teateinie Tavo karalystė kaip danguje, taip ir žemėje“). Kristaus karalystės atėjimas jau čia žemėje įvyksta nebūtinai per stebuklingus reiškinius ir dangiškosios kareivijos antpuolius, bet ir ne vien per parlamentų deklaracijas, kurios nesukelia jokių teisinių pasekmių... [Tai įvyksta] pavedant visuomenes Dievo valiai, tai yra pripažįstant tą valią išleidžiamuose įstatymuose. Intronizacijos aktai yra viešas išreiškimas mūsų žmogiškos valios, kad įvyktų Dievo valia, tai yra, kad mūsų viešajame gyvenime viešpatautų teisė, atitinkanti dešimtį Dievo Įsakymų. Taigi intronizacijos priežastis yra noras išreikšti mūsų valią. To pasekmių – Dievo malonės – galime tikėtis tada, kai parodome norą bendradarbiauti su Dievo valia...“ Kartu pripažįstama: „Lenkijos teisė dabar yra tiesiog pritrenkiančiai priešinga Dekalogui, ir intronizacijos aktas to fakto nekeistų, bet – dar blogiau – jį įteisintų, sudarydamas įspūdį, kad ta problema neegzistuoja... Deklaracija pasirodytų nuoširdi, jeigu ją paskelbiant būtų iš pagrindų įvykdytas atsinaujinimas, aiškiai konkrečiais klausimais suderinantis Lenkijos teisę su moraliniais principais. Juk kiekvieno atsivertimo ženklas yra bent jau pradėjimas taisyti to, kas buvo netobula“.

Taigi į katalikų Tradiciją linkstantys lenkai palankiai vertina pačią Kristaus paskelbimo valstybės Karaliumi idėją, tačiau pabrėžia, kad to neužtenka: intronizacija turėtų vainikuoti katalikiškų įstatymų leidimo darbą. Tačiau tai dabartinėje Lenkijoje nevykdoma, nes to neleidžia antikrikščioniška politinio bei moralinio liberalizmo principais grįsta Europos Sąjungos politika.

Kristaus paskelbimo Lenkijos karaliumi aktui prieštarauja šalies katalikų hierarchai. Vyskupas emeritas Tadeuszas Pieronekas apie šį pasiūlymą pasakė: „Mes nesame religinė valstybė. Aš sakau šiai idėjai „ne“. Ji prieštarauja Bažnyčios mokymui“. Toks žingsnis nesąs būtinas, nes Jėzus ir taip yra lenkų širdžių karalius. Vyskupas pabrėžė, kad deputatai gali veikti tik konstitucijos rėmuose. „Deputatai tegul užsiiminėja tuo, kas išplaukia iš konstitucijos ir tegul palieka erdvę veikti religinėms institucijoms, Bažnyčiai, kuri šiuo klausimu turi vienareikšmišką nuostatą. Ją apibrėžė Kristus: „Aš esu karalius, ir tam atėjau į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kiekvienas, kuris yra iš tiesos, klauso mano balso“. Šio tvirtinimo visiškai pakanka žmogui, kuris tiki“, – tvirtina vysk. Pieronekas.

Įstatymo projektą apie Kristaus intronizaciją būtų parėmę ir daugiau Lenkijos Seimo deputatų, jei jam būtų pritarę šalies dvasininkai. Vyskupams buvo nusiųstas intronizacijos projektas, kad jie pareikštų savo nuomonę. Deputatas A. Górskis sakė, kad episkopato nuostata šiuo klausimu bus nutarimo iniciatorių laikoma įpareigojančia.

Kristaus paskelbimas valstybės Karaliumi atitinka tradicinį Bažnyčios mokymą apie Kristaus socialinį karališkumą – tai, kad ne tik atskiri žmonės, bet ir visuomenės bei valstybės privalo realiai pripažinti Kristaus teisę karaliauti ir savo įstatymus pagrįsti Kristaus mokslu. Tai pabrėžia popiežius Pijus XI savo 1925 m. enciklikoje Quas primas. Joje rašoma: „Kuo gėdingiau tarptautinės organizacijos ir parlamentai nutylėjimu niekins labiausiai meilės vertą mūsų Išganytojo Vardą, tuo garsiau mes turime jį viešai skelbti ir tuo labiau visur patvirtinti Kristaus turimas teises būti Karaliumi ir valdyti kaip Karaliui... Kai žmonija tiek privačiame, tiek viešajame gyvenime pripažins, kad Kristus yra Karalius, visuomenė pagaliau gaus nepaprastų malonių – tikrą laisvę, tvarkingą discipliną, taiką ir santarvę. Mūsų Viešpaties karaliavimas suteikia žmogiškajai kunigaikščių ir vadovų valdžiai religinį reikšmingumą, jis sutaurina piliečių pareigą paklusti... Jei teisėtai išrinkti valdovai ir valdininkai yra įsitikinę, kad jie valdo ne savo pačių teise, bet dieviškojo Karaliaus įgaliojimu ir kaip Jo atstovai, jie vykdo savo valdžią dorai ir išmintingai, jie leidžia įstatymus ir juos vykdo atsižvelgdami į bendrąjį gėrį ir savo pavaldinių žmogiškąjį orumą“.

Lenkijos Vyskupų konferencijos atstovas žiniasklaidai Leszekas Głódźas deputatų iniciatyvą įvertino taip: „Tegul mūrininkas stato namus, siuvėjas siuva rūbus, o deputatai tegul nesikiša į tai, ko neišmano“. Liublino metropolitas Józefas Życińskis pažymėjo, kad nustatyti Kristaus vietą žmonių sąžinėje neįeina į Seimo kompetenciją ir kad deputatų pasiūlymas yra absoliučiai nepriimtinas. „Valdžios bandymas spręsti panašias problemas liudija, kad kai kas nesugeba suprasti religinio jausmo esmės“, – mano arkivyskupas. Tačiau Bažnyčia visuomet priešinosi valstybės ir Bažnyčios atskyrimo principui, skelbtam antikrikščioniškojo liberalizmo. Juk visuomenės gyvenimas grindžiamas ne religiniu jausmu, bet asmens bei visuomenės valios sutvarkymu taip, kad jis tobulai atitiktų Dievo valią. Valstybių aktai, skelbiantys Kristų šalies Karaliumi, nėra žmonėms daromas spaudimas tapti katalikais, bet valdžios atstovų deklaracija, kad visa valstybė kaip politinė organizacija nori būti katalikiška.

Tenka pripažinti, kad Lenkija liko bene vienintelė valstybė ES ir visame pasaulyje, kurioje dar gali būti iškeliamos tokios katalikiškais principais paremtos iniciatyvos.

Š. P. pagal wiadomosci.polska.pl, PAP, konserwatyzm.pl.