Romos Katalikų Bažnyčios kongregacija
Titulinis arrow APEIGYNAS arrow 7. Švenčių apeigos arrow 17. D. penktadienio liturgija ir procesija į Kristaus Kapą
17. D. penktadienio liturgija ir procesija į Kristaus Kapą Spausdinti El. paštas
2007 05 02

Iškilmingas liturgijos šventimas vyksta tarp trečios ir devintos valandos po pietų. Šv. Mišios šiandien neaukojamos. Kiekvienoje bažnyčioje švenčiama tik viena liturgija, kiti kunigai priima Komuniją joje.

 

PIRMOJI LITURGIJOS DALIS – SKAITINIAI

 

Altorius nudengtas, be kryžiaus ir žvakių. Kunigas, užsidėjęs juodą stulą, su patarnautojais ateina prie altoriaus laiptų, nusilenkia altoriui. Kunigas gulasi ant grindų, patarnautojai (ir tikintieji) klaupiasi savo vietose ir giliai pasilenkia. Po trumpos maldos kunigas stoja, patarnautojai atsitiesia, bet lieka klūpėti. Kunigas, atsigręžęs į altorių, kalba:

Oremus. Deus, qui peccáti véteris hereditáriam mortem, in qua posteritátis genus omne succésserat, Christi tui, Dómini nostri, passióne solvísti: da, ut, confórmes eídem facti; sicut imáginem terréni, natúræ necessitáte portávimus, ita imáginem cæléstis, grátiæ sanctificatióne portémus. Per eúndem Christum Dóminum nostrum. R. Amen.

Melskimės. Dieve, Tu savojo Kristaus, mūsų Viešpaties kančia panaikinai mirtį, tą senosios nuodėmės palikimą, kurį paveldi visos vėlesnės kartos. Suteik, kad mes, kurie, tapę panašūs į Kristų, būtinai turime nešti jo žemiškos prigimties paveikslą, pašventinti malone, nešiotume ir jo dangiškosios prigimties atvaizdą. Per tąjį Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.

 

Tuomet viduryje prie altoriaus laiptų pastatomas pultas. Visi sėdasi savo vietose, kunigas skaito:

Pirmasis skaitinys (Oz 6, 1–6)

 

Hæc dicit Dóminus: In tribulatióne sua mane consúrgent ad me: Veníte, et revertámur ad Dóminum: quia ipse cœpit, et sanábit nos: percútiet, et curábit nos. Vivificábit nos post duos dies: in die tértia suscitábit nos, et vivémus in conspéctu eius. Sciémus, sequemúrque, ut cognoscámus Dóminum: quasi dilúculum præparátus est egréssus eius, et véniet quasi imber nobis temporáneus et serótinus terræ. Quid fáciam tibi, Ephraim? Quid fáciam tibi, Iuda? misericórdia vestra quasi nubes matutína: et quasi ros mane pertránsiens. Propter hoc dolávi in prophétis, occídi eos in verbis oris mei: et iudícia tua quasi lux egrediéntur. Quia misericórdiam volui, et non sacrifícium, et sciéntiam Dei, plus quam holocáusta.

 

Responsoriumas (Hab 3, 2–3)

 

Dómine, audívi audítum tuum, et tímui: considerávi opera tua, et expávi. V. In médio duórum animálium innotésceris: dum appropinquáverint anni, cognósceris: dum advénerit tempus, osténderis. V. In eo, dum conturbáta fúerit ánima mea: in ira, misericórdiæ memor eris. V. Deus a Líbano véniet, et Sanctus de monte umbróso, et condénso. V. Opéruit cælos maiéstas eius: et laudis eius plena est terra.

 

Oracija

 

(Visi stoja) Orémus. Flectámus génua (visi priklaupia). Leváte (visi stoja).

Deus, a quo et Iudas reátus sui pœnam, et confessiónis suæ latro prǽmium sumpsit, concéde nobis tuæ propitiatiónis efféctum: ut, sicut in passióne sua Iesus Christus, Dóminus noster, divérsa utrísque íntulit stipéndia meritórum; ita nobis, abláto vetustátis erróre, resurrectiónis suæ grátiam largiátur: Qui tecum vivit et regnat... (Visi sėdasi)  

 

Antrasis skaitinys (Iš 12, 1–11)

 

In diébus illis: Dixit Dóminus ad Móysen et Aaron in terra Aegýpti: „Mensis iste, vobis princípium ménsium: primus erit in ménsibus anni. Loquímini ad univérsum cœtum filiórum Israel, et dícite eis: Décima die mensis huius tollat unusquísque agnum per famílias et domos suas. Sin autem minor est númerus, ut suffícere possit ad vescéndum agnum, assúmet vicínum suum, qui iunctus est dómui suæ, iuxta númerum animárum, quæ suffícere possunt ad esum agni. Erit autem agnus absque mácula, másculus, annículus: iuxta quem ritum tollétis et hædum. Et servábitis eum usque ad quartam décimam diem mensis huius: immolabítque eum univérsa multitúdo filiórum Israel ad vésperam. Et sument de sánguine eius, ac ponent super utrúmque postem et in superlimináribus domórum, in quibus cómedent illum. Et edent carnes nocte illa assas igni, et ázymos panes cum lactúcis agréstibus. Non comedétis ex eo crudum quid nec coctum aqua, sed tantum assum igni: caput cum pédibus eius et intestínis vorábitis. Nec remanébit quidquam ex eo usque mane. Si quid resíduum fúerit, igne comburétis. Sic autem comedétis illum: Renes vestros accingétis, et calceaménta habébitis in pédibus, tenéntes báculos in mánibus, et comedétis festinánter: est enim Phase, id est tránsitus, Dómini“.

 

Responsoriumas (Ps 139, 2–10 ir 14)

 

Eripe me, Dómine, ab hómine malo: a viro iníquo líbera me. V. Qui cogitavérunt malítias in corde: tota die constituébant proélia. V. Acuérunt linguas suas sicut serpéntes: venénum áspidum sub lábiis eórum. V. Custódi me, Dómine, de manu peccatóris: et ab homínibus iníquis líbera me. V. Qui cogitavérunt supplantáre gressus meos: abscondérunt supérbi láqueum mihi. V. Et funes extendérunt in láqueum pédibus meis: iuxta iter scándalum posuérunt mihi. V. Dixi Dómino: Deus meus es tu: exáudi, Dómine, vocem oratiónis meæ. V. Dómine, Dómine, virtus salútis meæ: obúmbra caput meum in die belli. V. Ne tradas me a desidério meo peccatóri: cogitavérunt advérsum me: ne derelínquas me, ne unquam exalténtur. V. Caput circtúitus eórum: labor labiórum ipsórum opériet eos. V. Verúmtamen iusti confitebúntur nómini tuo: et habitábunt recti cum vultu tuo.

 

 

Taip kalba Viešpats: Vargdami jie nuo pat ryto maldaus mane: „Eime, grįžkime pas Viešpatį, nes jis – tas, kuris mus sudraskė, jis mus ir išgydys; jis mus sužeidė, jis mus ir sutvarstys. Po dviejų dienų  jis mus atgaivins, trečiąją dieną  jis mus prikels, kad būtume gyvi jo Artume. Pažinkime, – veržkimės pažinti Viešpatį! Tikrai jis ateis pas mus, kaip tikrai ateina aušra; jis ateis pas mus lyg būriai lietaus, kaip pavasario lietus, pagirdantis žemę“. Ką man daryti su tavimi, Efraimai? Ką man daryti su tavimi, Judai? Judviejų meilė  – kaip rytmečio debesis, kaip anksti nukrintanti rasa. Todėl skaptuosiu juos per pranašus, žudysiu savo burnos žodžiais, – mano teismas bus paskelbtas kaip šviesa. Noriu gailestingumo, o ne aukos, mieliau man Dievo pažinimas, negu deginamosios aukos.

 

 

Viešpatie, aš išgirdau Tavo žodį ir nusigandau, pažvelgiau į Tavo darbus ir sudrebėjau. V. Tarp dviejų gyvulių tapai žinomas, prisiartinus metams, būsi pažintas, atėjus laikui, pasirodysi. V. Tame pyktyje, nuo kurio sudrebės mano siela, Tu prisiminsi gailestingumą. V. Dievas ateina nuo Libano, Šventasis – nuo aptemusio, ūkanoto kalno. V. Jo didybė užgožė dangų, o jo šlovės pilna žemė.

 

 

Melskimės. Klaupkimės. Stokite.

 

Dieve, iš Tavęs ir kaltasis Judas gavo bausmę, ir plėšikas atlygį už savo išpažinimą. Suteik mums savo veiksmingą pasigailėjimą, kad kaip savo kančios metu Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, kiekvienam iš jų davė skirtingą atlyginimą už nuopelnus, taip ir mums, pašalinęs senas klaidas, suteiktų savo prisikėlimo malonę. Jis būdamas Dievas su Tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per visus amžių amžius. R. Amen.

 

 

 

Anomis dienomis: Viešpats tarė Mozei ir Aaronui Egipto žemėje: „Šis mėnuo  jums žymės mėnesių pradžią, – jis bus jums pirmasis metų mėnuo. Sakykite visai Izraelio bendrijai, kad šio mėnesio dešimtą dieną kiekvienas jų teparūpina savo šeimai avinėlį – vieną avinėlį šeimai. Jei šeima visam avinėliui yra per maža, tesideda ji prie artimiausio kaimyno, kad avinėlį įsigytų, ir tesidalija juo,  atsižvelgiant į skaičių asmenų, kurie jį turės valgyti. Jūsų avinėlis turi būti be trūkumo, vienerių metų patinėlis; galite jį paimti iš avių ar iš ožkų. Laikysite jį iki šio mėnesio keturioliktos dienos, tada jis turi būti papjautas sambrėškio metu, dalyvaujant visai susirinkusiai Izraelio bendrijai. Paėmę jo kraujo, jie paženklins juo abi durų staktas ir sąramą tų namų, kur jis bus valgomas. Avinėlis turi būti valgomas tą pačią naktį; jis bus valgomas iškeptas ant ugnies su nerauginta duona ir karčiosiomis žolėmis. Nevalgysite iš jo nieko nei žalio, nei išvirto vandenyje, bet valgysite ant ugnies iškeptą – galvą, kojas ir vidurius. Nepaliksite iš jo nieko iki ryto; jei kas iš jo liktų iki ryto, sudeginsite. Jį taip turėsite valgyti: susijuosę juosmenį, su sandalais ant kojų ir lazda rankoje; valgysite jį paskubomis. Tai yra Viešpaties Perėjimas“.

 

 

 

 

 

Gelbėk mane, Viešpatie, nuo pikto žmogaus, išvaduok mane nuo nedorėlio vyro. V. Jie mąstė širdyje piktadarybes, visą dieną kėlė vaidus. V. Jie galanda liežuvius kaip žalčiai, angių nuodai po jų lūpomis. V. Saugok mane, Viešpatie, nuo nusidėjėlio rankos, nuo nedorų žmonių išgelbėk mane. V. Jie sugalvojo pakišti man koją, išpuikėliai paslėpė man kilpą. V. Jie paspendė man žabangas su virvėmis, pastatė spąstus ant mano kelio. V. Aš tariau Viešpačiui: „Tu mano Dievas! Viešpatie, išgirsk mano maldos balsą! V. Viešpatie, Viešpatie, stiprusis mano Gelbėtojau, uždenk mano galvą mūšio dieną! V. Nepalik manęs nusidėjėliui prieš mano norą! Jie mąsto prieš mane – nepalik manęs, kad jie nebūtų išaukštinti!“ V. Mane apspitusieji kelia galvas, ant jų tekrinta jų lūpų kėslai. V. Tikrai, teisieji šlovins Tavo vardą ir tiesūs žmonės gyvens Tavo akivazdoje.

 

Kunigas pasilenkęs kalba:

Dóminus sit in corde meo, et in lábiis meis. Amen.

Viešpats tebūna mano širdyje ir mano lūpose. Amen.

 

Po to eina į Evangelijos pusę ir skaito Kančios istoriją (Jn 18, 1–40; 19, 1–42). Visi stovi.

Pássio Dómini nostri Iesu Christi secúndum Ioánnem.

In illo témpore: Egréssus est Iesus cum discípulis suis trans torréntem Cedron, ubi erat hortus, in quem introívit ipse et discípuli eius. Sciébat autem et Iudas, qui tradébat eum, locum: quia frequénter Iesus convénerat illuc cum discípulis suis. Iudas ergo cum accepísset cohórtem, et a pontifícibus et pharisǽis minístros, venit illuc cum latérnis, et fácibus, et armis. Iesus ítaque sciens ómnia, quæ ventúra erant super eum, procéssit, et dixit eis: + Quem quǽritis? C. Respondérunt ei: S. Iesum Nazarénum. C. Dicit eis Iesus: + Ego sum. C. Stabat autem et Iudas, qui tradébat eum, cum ipsis. Ut ergo dixit eis: Ego sum: abiérunt retrórsum, et cecidérunt in terram. Iterum ergo interrogávit eos: + Quem quǽritis? C. Illi autem dixérunt: S. Iesum Nazarénum. C. Respóndit Iesus: + Dixi vobis, quia ego sum: si ergo me quǽritis, sínite hos abíre. C. Ut implerétur sermo, quem dixit: Quia quos dedísti mihi, non pérdidi ex eis quemquam.

Simon ergo Petrus habens gládium edúxit eum: et percússit pontíficis servum: et abscídit aurículam eius déxteram. Erat autem nomen servo Malchus. Dixit ergo Iesus Petro: + Mitte gládium tuum in vagínam. Cálicem, quem dedit mihi Pater, non bibam illum? C. Cohors ergo, et tribúnus, et minístri Iudæórum comprehendérunt Iesum, et ligavérunt eum.

Et adduxérunt eum ad Annam primum, erat enim socer Caiphæ, qui erat póntifex anni illíus. Erat autem Caiphas, qui consílium déderat Iudǽis: Quia éxpedit, unum hóminem mori pro pópulo. Sequebátur autem Iesum Simon Petrus, et álius discípulus. Discípulus autem ille erat notus pontífici, et introívit cum Iesu in átrium pontíficis.

Petrus autem stabat ad óstium foris. Exívit ergo discípulus álius, qui erat notus pontífici, et dixit ostiáriæ: et introdúxit Petrum. Dicit ergo Petro ancílla ostiária: S. Numquid et tu ex discípulis es hóminis istíus? C. Dicit ille: S. Non sum. G. Stabant autem servi et minístri ad prunas, quia frigus erat, et calefaciébant se: erat autem cum eis et Petrus stans et calefáciens se.

Póntifex ergo interrogávit Iesum de discípulis suis et de doctrína eius. Respóndit ei Iesus: + Ego palam locútus sum mundo: ego semper dócui in synagóga et in templo, quo omnes Iudǽi convéniunt: et in occúlto locútus sum nihil. Quid me intérrogas? intérroga eos, qui audiérunt, quid locútus sim ipsis: ecce, hi sciunt, quae díxerim ego. C. Hæc autem cum dixísset, unus assístens ministrórum dedit álapam Iesu, dicens: S. Sic respóndes pontífici? C. Respóndit ei Iesus: + Si male locútus sum, testimónium pérhibe de malo: si autem bene, quid me cædis?

C. Et misit eum Annas ligátum ad Caipham pontíficem. Erat autem Simon Petrus stans, et calefáciens se. Dixérunt ergo ei: S. Numquid et tu ex discípulis eius es? C. Negávit ille, et dixit: S. Non sum. C. Dicit ei unus ex servis pontíficis, cognátus eius, cuius abscídit Petrus aurículam: S. Nonne ego te vidi in horto cum illo? C. Iterum ergo negávit Petrus: et statim gallus cantávit.

 

Addúcunt ergo Iesum a Caipha in prætórium. Erat autem mane: et ipsi non introiérunt in prætórium, ut non contaminaréntur, sed ut manducárent Pascha. Exívit ergo Pilátus ad eos foras et dixit: S. Quam accusatiónem affértis advérsus hóminem hunc? C. Respondérunt et dixérunt ei: S. Si non esset hic malefáctor, non tibi tradidissémus eum. C. Dixit ergo eis Pilátus: S. Accípite eum vos, et secúndum legem vestram iudicáte eum. C. Dixérunt ergo ei Iudǽi: S. Nobis non licet interfícere quemquam. C. Ut sermo Iesu implerétur, quem dixit, signíficans, qua morte esset moritúrus.

Introívit ergo íterum in prætórium Pilátus, et vocávit Iesum et dixit ei: S. Tu es Rex Iudæórum? C. Respóndit Iesus: + A temetípso hoc dicis, an álii dixérunt tibi de me? C. Respóndit Pilátus: S. Numquid ego Iudǽus sum? Gens tua et pontífices tradidérunt te mihi: quid fecísti? C. Respóndit Iesus: + Regnum meum non est de hoc mundo. Si ex hoc mundo esset regnum meum, minístri mei útique decertárent, ut non tráderer Iudǽis: nunc autem regnum meum non est hinc. C. Dixit ítaque ei Pilátus: S. Ergo Rex es tu? C. Respóndit Iesus: + Tu dicis, quia Rex sum ego. Ego in hoc natus sum et ad hoc veni in mundum, ut testimónium perhíbeam veritáti: omnis, qui est ex veritáte, audit vocem meam. C. Dicit ei Pilátus: S. Quid est véritas? C. Et cum hoc dixísset, íterum exívit ad Iudǽos, et dicit eis: S. Ego nullam invénio in eo causam. Est autem consuetúdo vobis ut unum dimíttam vobis in Pascha: vultis ergo dimíttam vobis Regem Iudæórum? C. Clamavérunt ergo rursum omnes, dicéntes: S. Non hunc, sed Barábbam. C. Erat autem Barábbas latro.

Tunc ergo apprehéndit Pilátus Iesum, et flagellávit. Et mílites plecténtes corónam de spinis, imposuérunt cápiti eius: et veste purpúrea circumdedérunt eum. Et veniébant ad eum, et dicébant: S. Ave, Rex Iudæórum. C. Et dabant ei álapas.

Exívit ergo íterum Pilátus foras et dicit eis: S. Ecce, addúco vobis eum foras, ut cognoscátis, quia nullam invénio in eo causam. C. (Exívit ergo Iesus portans corónam spíneam et purpúreum vestiméntum.) Et dicit eis: S. Ecce homo. C. Cum ergo vidíssent eum pontífices et minístri, clamábant, dicéntes: S. Crucífige, crucífige eum. C. Dicit eis Pilátus: S. Accípite eum vos et crucifígite: ego enim non invénio in eo causam. C. Respondérunt ei Iudǽi: S. Nos legem habémus, et secúndum legem debet mori, quia Fílium Dei se fecit. C. Cum ergo audísset Pilátus hunc sermónem, magis tímuit.

Et ingréssus est prætórium íterum: et dixit ad Iesum: S. Unde es tu? C. Iesus autem respónsum non dedit ei. Dicit ergo ei Pilátus: S. Mihi non lóqueris? nescis, quia potestátem hábeo crucifígere te, et potestátem hábeo dimíttere te? C. Respóndit Iesus: + Non habéres potestátem advérsum me ullam, nisi tibi datum esset désuper. Proptérea, qui me trádidit tibi, maius peccátum habet. C. Et exínde quærébat Pilátus dimíttere eum. Iudǽi autem clamábant dicéntes: S. Si hunc dimíttis, non es amícus Cǽsaris. Omnis enim, qui se regem facit, contradícit Cǽsari. C. Pilátus autem cum audísset hos sermónes, addúxit foras Iesum, et sedit pro tribunáli, in loco, qui dícitur Lithóstrotos, hebráice autem Gábbatha. Erat autem Parascéve Paschæ, hora quasi sexta, et dicit Iudǽis: S. Ecce Rex vester. C. Illi autem clamábant: S. Tolle, tolle, crucífige eum. C. Dicit eis Pilátus: S. Regem vestrum crucifígam? C. Respondérunt pontífices: S. Non habémus regem nisi Cǽsarem. C. Tunc ergo trádidit eis illum, ut crucifigerétur.

Suscepérunt autem Iesum et eduxérunt. Et báiulans sibi crucem, exívit in eum, qui dícitur Calváriæ, locum, hebráice autem Gólgotha: ubi crucifixérunt eum, et cum eo álios duos, hinc et hinc, médium autem Iesum.

Scripsit autem et títulum Pilátus: et pósuit super crucem. Erat autem scriptum: Iesus Nazarénus, Rex Iudæórum. Hunc ergo títulum multi Iudæórum legérunt, quia prope civitátem erat locus, ubi crucifíxus est Iesus. Et erat scriptum hebráice, græce et latíne. Dicébant ergo Pilato pontífices Iudæórum: S. Noli scríbere Rex Iudæórum, sed quia ipse dixit: Rex sum Iudæórum. C. Respóndit Pilátus: S. Quod scripsi, scripsi.

C. Mílites ergo cum crucifixíssent eum, accepérunt vestiménta eius et fecérunt quátuor partes: unicuíque míliti partem, et túnicam. Erat autem túnica inconsútilis, désuper contéxta per totum. Dixérunt ergo ad ínvicem: S. Non scindámus eam, sed sortiámur de illa, cuius sit. C. Ut Scriptúra implerétur, dicens: Partíti sunt vestiménta mea sibi: et in vestem meam misérunt sortem. Et mílites quidem hæc fecérunt.

Stabant autem iuxta crucem Iesu mater eius et soror matris eius, María Cléophæ, et María Magdaléne. Cum vidísset ergo Iesus matrem et discípulum stantem, quem diligébat, dicit matri suæ: + Múlier, ecce fílius tuus. C. Deínde dicit discípulo: + Ecce mater tua. C. Et ex illa hora accépit eam discípulus in sua. Póstea sciens Iesus, quia ómnia consummáta sunt, ut consummarétur Scriptúra, dixit: + Sítio. C. Vas ergo erat pósitum acéto plenum. Illi autem spóngiam plenam aceto, hyssópo circumponéntes, obtulérunt ori eius. Cum ergo accepísset Iesus acétum, dixit: + Consummátum est. C. Et inclináto cápite trádidit spíritum. (Čia visi klaupiasi ir trumpam nutyla. Pakyla ir tęsia:)

 

Iudǽi ergo, quóniam Parascéve erat, ut non remanérent in cruce córpora sábbato, erat enim magnus dies ille sábbati, rogavérunt Pilátum, ut frangeréntur eórum crura et tolleréntur. Venérunt ergo mílites: et primi quidem fregérunt crura et altérius, qui crucifíxus est cum eo. Ad Iesum autem cum veníssent, ut vidérunt eum iam mórtuum, non fregérunt eius crura, sed unus mílitum láncea latus eius apéruit, et contínuo exívit sanguis et aqua. Et qui vidit, testimónium perhíbuit: et verum est testimónium eius. Et ille scit, quia vera dicit: ut et vos credátis. Facta sunt enim hæc, ut Scriptúra implerétur: Os non comminuétis ex eo. Et íterum alia Scriptúra dicit: Vidébunt in quem transfixérunt.

 

Post hæc autem rogávit Pilátum Ioseph ab Arimathǽa, eo quod esset discípulus Iesu, occúltus autem propter metum Iudæórum, ut tólleret corpus Iesu. Et permísit Pilátus. Venit ergo, et tulit corpus Iesu. Venit autem et Nicodémus, qui vénerat ad Iesum nocte primum, ferens mixtúram myrrhæ et áloes, quasi libras centum. Accepérunt ergo corpus Iesu, et ligavérunt illud línteis cum aromátibus, sicut mos est Iudǽis sepelíre. Erat autem in loco, ubi crucifíxus est, hortus: et in horto monuméntum novum, in quo nondum quisquam pósitus erat. Ibi ergo propter Parascéven Iudæórum, quia iuxta erat monuméntum, posuérunt Iesum.

Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kančia pagal Joną.

Anuo metu: Jėzus su savo mokiniais nuėjo anapus Kedrono upelio, kur buvo sodas. Jis ir mokiniai įžengė į sodą. Jo išdavėjas Judas taip pat žinojo tą vietą, nes Jėzus dažnai ten susieidavo su savo mokiniais. Taigi Judas, gavęs kareivių būrį ir aukštųjų kunigų bei fariziejų tarnus, atėjo ten su žibintais, deglais ir ginklais.  Jėzus, žinodamas visa, kas jo laukia, išėjo į priekį ir paklausė: + „Ko ieškote?“ C. Jie atsakė: S. „Jėzaus Nazariečio!“ C. Jėzus tarė: + „Tai aš“. C. Jo išdavėjas Judas irgi stovėjo tarp jų. Kai tik Jėzus ištarė: „Tai aš“, jie atšoko atgal ir parpuolė ant žemės.  O jis vėl juos klausė: + „Ko ieškote?“ C. Jie atsakė: S. „Jėzaus Nazariečio“. C. Jėzus atsiliepė: + „Jau sakiau jums, kad tai aš. Jei manęs ieškote, tai leiskite šitiems pasišalinti“. C. Taip turėjo išsipildyti jo pasakytieji žodžiai: „Iš tavo man pavestųjų nepražudžiau nė vieno“.

 

Simonas Petras, kuris turėjo kalaviją, išsitraukė jį, ištiko vyriausiojo kunigo tarną ir nukirto jam dešinę ausį. Tarnas buvo vardu Malkus. Bet Jėzus sudraudė Petrą: + „Kišk savo kalaviją į makštį! Nejaugi aš negersiu tos taurės, kurią Tėvas man yra davęs?!“ C. Būrys, jo vadas ir žydų tarnai suėmė Jėzų ir surišo.

 

 

 

Ir nuvedė pirmiausia pas Aną. Mat jis buvo anų metų vyriausiojo kunigo Kajafo uošvis. Tai tas pats Kajafas, kuris buvo žydams pataręs: „Verčiau tegu vienas žmogus numiršta už tautą“.  Paskui Jėzų nusekė Simonas Petras ir kitas mokinys. Tas mokinys buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu ir įėjo paskui Jėzų į vyriausiojo kunigo kiemą. 

Petras liko stovėti lauke prie vartų. Tuomet anas mokinys, kuris buvo pažįstamas su vyriausiuoju kunigu, išėjo laukan, pasikalbėjo su durininke ir įsivedė Petrą vidun. Tarnaitė durininkė ir sako Petrui: S. „Ar tik ir tu nebūsi vienas iš to žmogaus mokinių?“ C. Šis atsakė: S. „O, ne!“ C. Ten stoviniavo samdiniai ir tarnai, dėl šalčio susikūrę ugnį, ir šildėsi. Prie jų atsistojo Petras ir taip pat šildėsi.

Vyriausiasis kunigas ėmė klausinėti Jėzų apie jo mokinius bei mokslą. Jėzus jam atsakė: + „Aš viešai kalbėjau pasauliui. Aš visuomet mokiau sinagogose ir šventykloje, kur susirenka visi žydai, ir nieko nesu kalbėjęs slapčia. Kam tad mane klausinėji? Teiraukis tų, kurie girdėjo, ką esu kalbėjęs. Jie žino, ką esu jiems sakęs“. C. Jam tai pasakius, vienas iš ten buvusių tarnų smogė Jėzui per veidą, tardamas: S. „Šitaip tu atsakai vyriausiajam kunigui?!“ C. Jėzus jam tarė: + „Jei pasakiau netiesą, įrodyk, kad tai netiesa, o jei tiesą, – kam mane muši?“

C. Tuomet Anas pasiuntė jį surištą pas vyriausiąjį kunigą Kajafą. Simonas Petras tebestovėjo ir šildėsi. Aplinkiniai paklausė jį: S. „Ar tik nebūsi vienas iš jo mokinių?“ C. Tas išsigynė: S. „Ne, ne!“ C. Vienas iš vyriausiojo kunigo tarnų, giminaitis to, kuriam Petras nukirto ausį, pasakė: S. „Argi aš nemačiau tavęs sode kartu su juo?“ C. Petras ir vėl išsigynė, ir tuojau pragydo gaidys.

Iš Kajafo rūmų jie nusivedė Jėzų į pretorijų. Buvo ankstyvas rytas. Jie patys nėjo vidun į pretorijų, kad nesusiteptų ir galėtų valgyti Velykų avinėlį.  Todėl Pilotas išėjo laukan pas juos ir paklausė: S. „Kuo jūs kaltinate šitą žmogų?“ C. Jie atsakė: S. „Jeigu jis nebūtų piktadarys, mes nebūtume tau jo atvedę“. C. Pilotas tarė: S. „Imkitės ir teiskite jį pagal savo Įstatymą“. C. Žydai jam atsakė: S. „Mums nevalia nieko bausti mirtimi“.  C. Taip turėjo išsipildyti Jėzaus žodžiai, kuriais jis buvo nurodęs, kokia mirtimi jam reikės mirti.

 

Tada Pilotas vėl įžengė į pretorijų ir, pasišaukęs Jėzų, paklausė: S. „Ar tu esi žydų karalius?“ C. Jėzus atsakė: + „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ C. Pilotas tarė: S. „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ C. Jėzus atsakė: + „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano karalystė ne iš čia“. C. Tuomet Pilotas jį paklausė: S. „Vadinasi, tu esi karalius?“ C. Jėzus atsakė. + „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“. C. Pilotas dar paklausė: S. „O kas yra tiesa?!“ C. Po šių žodžių jis vėl išėjo pas žydus ir tarė jiems: S. „Aš nerandu jame jokios kaltės. Yra jūsų paprotys Velykų proga paleisti vieną suimtąjį. Ar norite, kad paleisčiau jums žydų karalių?“ C. Tada jie ėmė šaukti: S. „Ne šitą, bet Barabą!“ C. O Barabas buvo plėšikas.

 

Tuomet Pilotas ėmė ir nuplakdino Jėzų. Kareiviai, nupynę vainiką iš erškėčių, užspaudė jam ant galvos, apsiautė jį purpurine skraiste, ėjo prie jo ir šaipėsi: S. „Sveikas, žydų karaliau!“ C. Ir daužė jam per veidą.

 

O Pilotas dar kartą išėjo laukan ir kalbėjo žydams: S. „Štai išvedu jį jums, kad žinotumėte, jog nerandu jame jokios kaltės“. C. Taigi Jėzus išėjo laukan su erškėčių vainiku ir purpurine skraiste. Pilotas tarė: S. „Štai žmogus!“ C. Aukštieji kunigai ir jų tarnai, pamatę jį, ėmė šaukti: S. „Ant kryžiaus jį, ant kryžiaus!“ C. Pilotas jiems sako: S. „Jūs imkite ir patys nukryžiuokite! Aš nerandu jame kaltės“. C. Žydai atsakė: S. „Mes turime Įstatymą, ir pagal Įstatymą jis turi mirti, nes laikė save Dievo Sūnumi“. C. Išgirdęs tuos žodžius, Pilotas dar labiau nusigando.

 

 

 

Jis vėl nuėjo į pretorijų ir klausė Jėzų: S. „Iš kur tu?“ C. Bet Jėzus jam neatsakė. Tada Pilotas tarė: S. „Tu nenori kalbėti su manimi? Ar nežinai, kad turiu galią tave paleisti ir turiu galią tave nukryžiuoti?!“ C. Jėzus atsakė: + „Tu neturėtum man jokios galios, jeigu tau nebūtų jos duota iš aukštybių. Todėl didesnė nuodėmė tam, kuris mane tau įdavė“. C. Dabar Pilotas ėmė stengtis jį paleisti. Bet žydai šaukė: S. „Jei šitą paleidi, nebesi ciesoriaus draugas. Kiekvienas, kas skelbiasi karaliumi, yra ciesoriaus priešas“.

 

C. Tai išgirdęs, Pilotas išsivedė Jėzų laukan ir atsisėdo į teisėjo krasę vietoje, pavadintoje „Akmeninis grindinys“, hebrajiškai Gabata.  Buvo Velykų išvakarės, apie šeštą valandą.  Jis tarė žydams: S. „Štai jūsų karalius!“ C. Tie ėmė šaukti: S. „Šalin, šalin! Ant kryžiaus jį!“ C. Pilotas paklausė: S. „Nejaugi turiu nukryžiuoti jūsų karalių?“ C. Aukštieji kunigai atsakė: S. „Mes neturime karaliaus, tiktai ciesorių“. C. Tuomet Pilotas atidavė jiems jį nukryžiuoti.

Taigi jie pasiėmė Jėzų ir išsivedė. Nešdamas savo kryžių, jis ėjo į vadinamąją Kaukolės vietą, hebrajiškai Golgotą. Tenai jį nukryžiavo; kartu su juo ir kitus du, vienoje ir antroje pusėje, o Jėzų viduryje.

 

Pilotas padarė užrašą ir liepė prisegti prie kryžiaus. Ten buvo parašyta: „Jėzus Nazarietis, žydų karalius“. Šį užrašą skaitė daugybė žydų, nes vieta, kur Jėzus buvo nukryžiuotas, buvo arti miesto, o parašyta buvo hebrajiškai, lotyniškai ir graikiškai. Aukštieji kunigai sakė Pilotui: S. „Nerašyk: „Žydų karalius“, bet: „Šitas skelbėsi: aš esu žydų karalius““ C. Pilotas atkirto: S. „Ką parašiau, parašiau!“

C. Kareiviai, nukryžiavę Jėzų, pasiėmė jo drabužius ir padalijo juos į keturias dalis – kiekvienam kareiviui po dalį; pasiėmė ir tuniką.  Ji buvo be siūlės, nuo viršaus iki apačios ištisai megzta. Todėl jie tarėsi: S. „Neplėšykime jos, bet verčiau meskime burtą, kam ji teks“. C. Taip išsipildė Raštas: „Jie drabužius mano dalijas, meta dėl mano apdaro burtą“. Šitaip kareiviai ir padarė.

 

Prie Jėzaus kryžiaus stovėjo jo motina, jo motinos sesuo, Marija Klopienė ir Marija Magdalietė.  Pamatęs stovinčius motiną ir mylimąjį mokinį, Jėzus tarė motinai: + „Moterie, štai tavo sūnus!“  C. Paskui tarė mokiniui: + „Štai tavo motina!“ C. Ir nuo tos valandos mokinys pasiėmė ją pas save. Tada, žinodamas, jog viskas įvykdyta, ir kad išsipildytų Raštas, Jėzus tarė: + „Trokštu!“ C. Tenai stovėjo indas, pilnas perrūgusio vyno. Jie pakėlė ant yzopo vytelės kempinę, pamirkytą vyne, ir prinešė prie jo lūpų.  Paragavęs to vyno, Jėzus tarė: + „Atlikta!“ C. Ir, nuleidęs galvą, atidavė dvasią. 

 

 

 

Kadangi buvo Prisirengimo diena ir žydai nenorėjo, kad kūnai liktų ant kryžiaus per šabą, – nes tas šabas buvo didelės šventės diena, – jie prašė Pilotą, kad nukryžiuotiesiems būtų sulaužyti blauzdikauliai ir kūnai nuimti.  Tad atėjo kareiviai ir sulaužė blauzdas vienam ir antram, kurie buvo su juo nukryžiuoti. Priėję prie Jėzaus ir pamatę, kad jis jau miręs, jie nebelaužė jam blauzdų, tik vienas kareivis ietimi perdūrė jam šoną, ir tuojau ištekėjo kraujo ir vandens. Regėjusis tai paliudijo, ir jo liudijimas teisingas; jis žino sakąs tiesą, kad ir jūs tikėtumėte. Taip įvyko, kad išsipildytų Raštas: „Nė vienas jo kaulas nebus sulaužytas“.  Vėl kitoje vietoje Raštas sako: „Jie žiūrės į tą, kurį perdūrė“.

 Po to Juozapas iš Arimatėjos, kuris buvo Jėzaus mokinys, tik slaptas dėl žydų baimės, paprašė Pilotą leisti nuimti Jėzaus kūną. Pilotas leido. Jis atėjo ir nuėmė kūną. Taip pat atvyko ir Nikodemas, kuris pirmiau buvo atėjęs pas Jėzų nakčia. Jis atsigabeno apie šimtą svarų  miros ir alavijo mišinio. Taigi jie paėmė Jėzaus kūną ir suvyniojo į drobules su kvepalais, kaip reikalavo žydų laidojimo paprotys. Toje vietoje, kur buvo nukryžiuotas Jėzus, buvo sodas ir sode naujas kapo rūsys, kuriame dar niekas nebuvo laidotas. Ten jie ir paguldė Jėzų, nes buvo žydų Prisirengimo diena, o kapas arti.

 

ANTROJI LITURGIJOS DALIS – IŠKILMINGI MALDAVIMAI, DAR VADINAMI TIKINČIŲJŲ MALDA

 

Kunigas užsideda juodą kapą. Du patarnautojai užtiesia ant altoriaus vieną užtiesalą ir pastato pultą su knyga viduryje. Kunigas lipa prie altoriaus, pabučiuoja jį ir gieda maldavimus bei skaito oracijas. Visi stovi, ties žodžiais „Flectamus genua“ priklaupia.

1. Už šventąją Bažnyčią

 

Orémus, dilectíssimi nobis, pro Ecclésia sancta Dei: ut eam Deus et Dóminus noster pacificáre, adunáre, et custodíre dignétur toto orbe terrárum: subíciens ei principátus et potestátes: detque nobis, quiétam et tranquíllam vitam degéntibus, glorificáre Deum, Patrem omnipoténtem.

Orémus. Flectámus génua. Leváte.

Omnípotens sempitérne Deus, qui glóriam tuam ómnibus in Christo géntibus revelásti: custódi ópera misericórdiæ tuæ: ut Ecclésia tua, toto orbe diffúsa, stábili fide in confessióne tui nóminis persevéret. Per eúndem Dóminum nostrum Iesum Christum, Fílium tuum, qui tecum vivit et regnat in unitáte Spíritus Sancti Deus, per ómnia sǽcula sæculórum. R. Amen.

 

2. Už vyriausiąjį Pontifiką

 

Orémus et pro beatíssimo Papa nostro N.: ut Deus et Dóminus noster, qui elégit eum in órdine episcopátus, salvum atque incólumem custódiat Ecclésiæ suæ sanctæ, ad regéndum pópulum sanctum Dei.

Orémus. Flectámus génua. Leváte.

Omnípotens sempitérne Deus, cuius iudício univérsa fundántur: réspice propítius ad preces nostras, et eléctum nobis Antístitem tua pietáte consérva; ut christiána plebs, quæ te gubernátur auctóre, sub tanto pontífice, credulitátis suæ méritis augeátur. Per Dóminum nostrum... R. Amen.

 

3. Už visus dvasininkus ir tikinčiųjų luomus

 

Orémus et pro ómnibus epíscopis, presbýteris, diacónibus, subdiacónibus, acolýthis, exorcístis, lectóribus, ostiáriis, confessóribus, virgínibus, víduis: et pro omni pópulo sancto Dei.

Orémus. Flectámus génua. Leváte.

Omnípotens sempitérne Deus, cuius Spíritu totum corpus Ecclésiæ sanctificátur et régitur: exáudi nos pro univérsis ordínibus supplicántes; ut, grátiæ tuæ múnere, ab ómnibus tibi grádibus fidéliter serviátur. Per Dóminum... in unitáte eiúsdem Spíritus Sancti... R. Amen.

 

4. Už valstybių vadovus

 

Orémus et pro ómnibus res públicas moderántibus, eorúmque ministériis et potestátibus: ut Deus et Dóminus noster mentes et corda eórum secúndum voluntátem suam dírigat ad nostram perpétuam pacem.

Orémus. Flectámus génua. Leváte.

Omnípotens sempitérne Deus, in cuius manu sunt ómnium potestátes, et ómnium iura populórum: réspice benígnus ad eos qui nos in potestáte regunt, ut ubíque terrárum, déxtera tua protegénte, et religiónis intégritas, et patriæ secúritas indesinénter consístant. Per Dóminum nostrum... R. Amen.

 

5. Už katechumenus

 

Orémus et pro catechúmenis nostris: ut Deus et Dóminus noster adapériat aures præcordiórum ipsórum, ianuámque misericórdiæ: ut, per lavácrum regeneratiónis accépta remissióne ómnium peccatórum, et ipsi inveniántur in Christo Iesu, Dómino nostro.

Orémus. Flectámus génua. Leváte.

Omnípotens sempitérne Deus, qui Ecclésiam tuam nova semper prole fecúndas: auge fidem et intelléctum catechúmenis nostris; ut, renáti fonte baptísmatis, adoptiónis tuæ fíliis aggregéntur. Per Dóminum nostrum... R. Amen.

 

6. Už tikinčiųjų reikalus

 

Orémus, dilectíssimi nobis, Deum Patrem omnipoténtem, ut cunctis mundum purget erróribus: morbos áuferat: famem depéllat: apériat cárceres: víncula dissólvat: peregrinántibus réditum: infirmántibus sanitátem: navigántibus portum salútis indúlgeat.

Orémus. Flectámus génua. Leváte.

Omnípotens sempitérne Deus, mæstórum consolátio, laborántium fortitúdo: pervéniant ad te preces de quacúmque tribulatióne clamántium; ut omnes sibi in necessitátibus suis misericórdiam tuam gáudeant affuísse. Per Dóminum... R. Amen.

 

7. Už Bažnyčios vienybę

 

Orémus et pro hæréticis, et schismáticis: ut Deus et Dóminus noster éruat eos ab erróribus univérsis; et ad sanctam matrem Ecclésiam cathólicam, atque apostólicam revocáre dignétur.

Orémus. Flectámus génua. Leváte.

Omnípotens sempitérne Deus, qui salvas omnes, et néminem vis períre: réspice ad ánimas diabólica fraude decéptas; ut, omni hærética pravitáte depósita, errántium corda resipíscant, et ad veritátis rédeant unitátem. Per Dóminum... R. Amen.

 

8. Už žydų atsivertimą

 

Orémus et pro pérfidis Iudǽis: ut Deus et Dóminus noster áuferat velámen de córdibus eórum; ut et ipsi agnóscant Iesum Christum, Dóminum nostrum.

Orémus. Flectámus génua. Leváte.

Omnípotens sempitérne Deus, qui étiam iudáicam perfídiam a tua misericórdia non repéllis: exáudi preces nostras, quas pro illíus pópuli obcæcatióne deférimus; ut, ágnita veritátis tuæ luce, quæ Christus est, a suis ténebris eruántur. Per eúndem Dóminum... R. Amen.

 

9. Už netikinčiųjų atsivertimą

 

Orémus et pro pagánis: ut Deus omnípotens áuferat iniquitátem a córdibus eórum; ut, relíctis idólis suis, convertántur ad Deum vivum et verum, et únicum Fílium eius Iesum Christum, Deum et Dóminum nostrum.

Orémus. Flectámus génua. Leváte.

Omnípotens sempitérne Deus, qui non mortem peccatórum, sed vitam semper inquíris: súscipe propítius oratiónem nostram, et líbera eos ab idolórum cultúra; et ággrega Ecclésiæ tuæ sanctæ, ad laudem et glóriam nóminis tui. Per Dóminum nostrum... R. Amen.

 

 

Melskimės, mūsų mylimieji, už šventąją Dievo Bažnyčią, kad mūsų Dievas ir Viešpats teiktųsi jai duoti taiką, vienybę ir apsaugą visame pasaulyje, palenkdamas jai kunigaikštystes ir valdžias, kad mums, ramiai ir taikiai gyvenantiems, leistų garbinti Dievą, visagalį Tėvą.

Melskimės. Klaupkimės. Stokitės.

Visagali amžinasis Dieve, Tu visoms tautoms Kristuje apreiškei Tavo šlovę. Saugok savo gailestingumo darbus, kad Tavo Bažnyčia, pasklidusi visame pasaulyje, ištvertų stirpi tikėjime ir Tavo vardo išpažinime. Per tąjį mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, kuris būdamas Dievas su Tavimi gyvena ir viešpatauja Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.

 

 

 

Melskimės ir už mūsų šventąjį popiežių N., kad mūsų Dievas ir Viešpats, išrinkęs jį į vyskupų luomą, išlaikytų savo šventajai Bažnyčiai sveiką ir saugų, ir jis galėtų valdyti šventąją Dievo tautą.

Melskimės. Klaupkimės. Stokitės.

Visagali amžinasis Dieve, kurio sprendimu visa laikosi, meilingai pažvelk į mūsų maldas ir savuoju gerumu išlaikyk mums išrinktąjį vyriausiąjį ganytoją, kad krikščionių liaudis, Tavo įsakymu tokio popiežiaus valdoma, augtų savo tikėjimo nuopelnais. Per mūsų Viešpatį... R. Amen.

 

 

 

Melskimės ir už visus vyskupus, kunigus, diakonus, subdiakonus, akolitus, egzorcistus, lektorius, ostiarijus, išpažinėjus, mergeles, našles ir už visą šventąją Dievo liaudį.

 

Melskimės. Klaupkimės. Stokitės.

Visagali amžinasis Dieve, kurio Dvasia pašventina ir valdo visą Bažnyčios kūną, išklausyk mus, besimeldžiančius už visus luomus, kad visi laipsniai, Tavo malonės padedami, Tau ištikimai tarnautų. Per mūsų Viešpatį... tos Šventosios Dvasios vienybėje per visus amžių amžius. R. Amen.

 

 

 

Melskimės ir už visus valstybių vadovus, jų padėjėjus ir valdininkus, kad mūsų Dievas ir Viešpats lenktų jų protus ir širdis pagal savo valią į mūsų nuolatinę taiką.

 

Melskimės. Klaupkimės. Stokitės.

Visagali amžinasis Dieve, kurio rankoje yra visokia valdžia ir visų tautų teisės, meilingai pažvelk į tuos, kurie mums vadovauja, kad visoje žemėje, saugant Tavo dešinei rankai, nepaliaujamai įsitvirtintų religijos grynumas ir tėvynės saugumas. Per mūsų Viešpatį... R. Amen.

 

 

 

Melskimės ir už mūsų katechumenus, kad mūsų Dievas ir Viešpats atvertų jų širdies klausą bei gailestingumo duris, kad gaivinančiu nuplovimu gavę visų nuodėmių atleidimą, jie būtų rasti Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.

 

Melskimės. Klaupkimės. Stokitės.

Visagali amžinasis Dieve, kuris savo Bažnyčią visuomet padarai vaisingą naujais vaikais, padidink mūsų katechumenų tikėjimą ir supratimą, kad atgimę iš Krikšto šaltinio, jie būtų įjungti į Tavo įsūnytų vaikų būrį. Per mūsų Viešpatį... R. Amen.

 

 

 

Melskime, mūsų mylimieji, visagalį Dievą Tėvą, kad apvalytų pasaulį nuo visų klaidų, pašalintų ligas, atitolintų badą, atvertų kalėjimus, sutraukytų pančius, suteiktų keleiviams grįžimą, ligoniams sveikatą, jūreiviams saugų uostą.

 

Melskimės. Klaupkimės. Stokitės.

Visagali amžinasis Dieve, nuliūdusiųjų paguoda, kenčiančiųjų stiprybe, tegul Tave pasiekia maldos visų, kurie šaukiasi Tavęs kiekviename varge, kad visi džiaugtųsi sulaukę Tavo pasigailėjimo savo reikaluose. Per mūsų Viešpatį... R. Amen.

 

 

 

Melskimės ir už eretikus bei atskalūnus, kad mūsų Dievas ir Viešpats išgelbėtų juos iš visų paklydimų ir teiktųsi pašaukti atgal pas šventąją Motiną – visuotinę ir apaštalinę Bažnyčią.

Melskimės. Klaupkimės. Stokitės.

Visagali amžinasis Dieve, kuris visus gelbsti ir nenori, kad kas nors pražūtų, pažvelk į sielas, apgautas velnio klastos, kad klystančiųjų širdys, palikusios visokį eretišką iškrypimą, atsipeikėtų ir grįžtų į tiesos vienybę. Per mūsų Viešpatį... R. Amen.

 

 

 

Melskimės ir už neištikimuosius žydus, kad mūsų Dievas ir Viešpats nuimtų uždangą nuo jų širdžių, kad ir jie pažintų Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį.

Melskimės. Klaupkimės. Stokitės.

Visagali amžinasis Dieve, kuris savo gailestingumu neatstumi net neištikimųjų žydų, išklausyk mūsų maldas, kurias skiriame už tą apakusią tautą, kad jie pažintų Tavo tiesos šviesą – Kristų ir būtų išgelbėti iš savo tamsybių. Per tąjį mūsų Viešpatį... R. Amen.

 

 

 

Melskimės ir už pagonis, kad visagalis Dievas pašalintų nedorybę iš jų širdžių, kad jie, palikę savo stabus, atsiverstų į gyvąjį ir tikrąjį Dievą bei vienatinį jo Sūnų Jėzų Kristų, mūsų Dievą ir Viešpatį.

 

Melskimės. Klaupkimės. Stokitės.

Visagali amžinasis Dieve, Tu visuomet ieškai ne nusidėjėlių mirties, bet gyvenimo. Maloningai priimk mūsų maldą ir išvaduok juos nuo stabų garbinimo, sutelk juos savo šventajai Bažnyčiai, Tavo vardo šlovei ir garbei. Per mūsų Viešpatį... R. Amen.

 

TREČIOJI LITURGIJOS DALIS – IŠKILMINGAS ŠV. KRYŽIAUS PAGARBINIMAS

 

Kunigas su patarnautojais eina į zakristiją ir paima kryžių su krucifiksu, apdengtu violetiniu uždangalu. Procesija su kryžiumi: du patarnautojai, už jų kunigas su kryžiumi, šalia jo du patarnautojai su degančiomis žvakėmis. Kunigas stoja prie altoriaus laiptų Epistolos pusėje, atsigręžęs į žmones, du patarnautojai su žvakėmis stoja jam iš šonų.

Kunigas nudengia viršutinę kryžiaus dalį ir gieda:

 

Ecce lignum.

 

Štai Kryžiaus medis, ant kurio kabėjo pasaulio išganymas. R. Eikime pagarbinti!

 

Baigus giedoti, visi, išskyrus kunigą, kaupiasi trumpai maldai, po to stoja. Kunigas užlipa ant viršutinio altoriaus laipto Epistolos pusėje, nudengia dešinę krucifikso ranką ir, kiek pakėlęs kryžių, gieda „Ecce lignum“ aukštesniu tonu. Visi pagarbina kryžių atsiklaupdami. Galiausiai kunigas eina ties altoriaus viduriu, visai nudengia krucifiksą, iškelia kryžių ir dar aukštesniu tonu gieda „Ecce lignum“. Visi vėl atsiklaupę pagarbina kryžių.

Patarnautojai pastato žvakes ant viršutinio laipto abipus kryžiaus ir klaupiasi ant viršutinių šoninių altoriaus laiptų. Kiti du patarnautojai paima kryžių, kurį laiko stovėdami ant viršutinio altoriaus laipto. Pirmiausia kryžių garbina celebrantas, paskui dvasininkai pagal laipsnius, po to patarnautojai – nusiauna batus, artėdami prie kryžiaus, triskart priklaupia, atsiklaupę pabučiuoja Nukryžiuotojo kojas, nusileidžia prie altoriaus laiptų, priklaupia, grįžę į vietą apsiauna batus ir sėdasi.

Po to patarnautojai neša kryžių prie Komunijos grotelių, jiems iš šonų stoja kiti du patarnautojai, laikydami nuo altoriaus paimtas žvakes. Kryžių garbina tikintieji, pirmiau vyrai, po to moterys: vienas po kito prieina, klaupiasi, pabučiuoja Nukryžiuotojo kojas, eina į savo vietą ir sėdasi.

Garbinant kryžių, giedamos Improperijos (Priekaištai) „Popule meus“ ir kitos giesmės.

 

Popule meus.

 

I. Mano tauta, ką tau padariau? Kuo tave nuliūdinau? Atsakyk man! V. Tave išvedžiau iš Egipto žemės, o tu parengei Kryžių savo Išganytojui.

Šventas Dieve. Šventas Dieve.

Šventas Galingasis. Šventas Galingasis.

Šventas nemirtingasis, pasigailėk mūsų! Šventas nemirtingasis, pasigailėk mūsų!

Vedžiau tave per dykumą keturiasdešimt metų, maitinau tave mana ir įvedžiau tave į pačią geriausią žemę, o tu parengei Kryžių savo Išganytojui.

Šventas Dieve...

Ką dar turėjau tau padaryti ir nepadariau? Aš tave pasodinau kaip gražiausią savo vynmedį, o tu tapai man labai karti – juk mano troškulį pagirdei actu ir ietimi perdūrei Tavo Išganytojo šoną.

Šventas Dieve...

 

Ego propter.

 

II. Mano tauta, ką tau padariau? Kuo tave nuliūdinau? Atsakyk man!

1. Aš dėl tavęs plakiau Egiptą ir jo pirmgimius, o tu mane atidavei nuplaktą.

2. Aš tave išvedžiau iš Egipto, paskandinęs faraoną Raudonojoje jūroje, o tu mane atidavei vyresniesiems kunigams.

3. Aš prieš tave atvėriau jūrą, o tu ietimi atvėrei mano šoną.

4. Aš ėjau prieš tave debesies stulpe, o tu nuvedei mane į Piloto rūmus.

5. Aš tave dykumoje penėjau mana, o tu mane mušei antausiais ir rykštėmis.

6. Aš tave girdžiau išganymo vandeniu iš uolos, o tu mane girdei tulžimi ir actu.

7. Aš dėl tavęs sumušiau kanaaniečių karalius, o tu mušei nendre man galvą.

8. Aš tau daviau karališką skeptrą, o tu mano galvai davei erškėčių vainiką.

9. Aš tave išaukštinau didžia jėga, o tu pakabinai mane ant Kryžiaus skersinio.

 

Crucem tuam.

 

III. Tavo Kryžių garbiname, Viešpatie, ir šloviname bei aukštiname Tavo šventąjį prisikėlimą. Juk štai dėl medžio atėjo džiaugsmas į visą pasaulį. Ps. Dievas mūsų tepasigaili ir mus palaimina, * tenušviečia savo veidą virš mūsų ir mūsų tepasigaili. Tavo Kryžių...

 

Crux fidelis, Pange lingua.

 

Ištikimas Kryžiau, pats kilniausias iš visų medžių, joks miškas tokio neišaugino, tokių lapų, žiedų ir vaisių. * Saldus medis ir saldžios vinys laiko saldžią naštą.

1. Apdainuok, liežuvi, garbingojo mūšio laurus ir nuo Kryžiaus trofėjaus paskelbk didingą triumfą, kaip pasaulio Atpirkėjas paaukotas nugalėjo. Ištikimas...

2. Kūrėjas liūdėjo dėl iš pradžių sukurto tėvo apgavimo, kai tas, atsikandęs kenksmingo vaisiaus, puolė į pražūtį. Jau tuomet jis nurodė medį, kad išrištų medžio pasmerkimą. Saldus...

3. To reikalavo mūsų išganymo darbo tvarka: kad jis meistriškai apgautų visokią išdaviko išmonę ir gautų vaistų kaip tik ten, kur pakenkė priešas. Ištikimas...

4. Taigi, kai atėjo šventojo laiko pilnatvė, Tėvas iš dangaus pasiuntė Gimusįjį. Pasaulio Kūrėjas, apsirengęs kūnu, išėjo iš Mergelės įsčių. Saldus...

5. Verkė Kūdikis, suspaustas ankštose ėdžiose, jo sąnarius, suvyniotus vystyklais, aprišo Mergelė Motina, Dievo rankas ir kojas supančiojo įtempti raiščiai. Ištikimas...

6. Kai jau praėjo šeši penkmečiai, išpildydamas kūno laiką, Atpirkėjas laisva valia pasidavė kančiai, aukojamas Avinėlis buvo pakeltas ant kryžiaus kamieno. Saldus...

7. Štai jis nusilpo, pagirdytas tulžimi. Erškėčiai, vinys, ietis bado švelnųjį kūną, iš jo teka vandens srovė ir kraujas, kurio upė nuplovė žemę, jūrą, žvaigždes ir pasaulį. Ištikimas...

8. Palenk šakas, aukštas medi, atlaisvink savo įtemptas gyslas, tesuminkštėja tas kietumas, kurį tau davė prigimtis. Aukštybių Karaliaus sąnarius palaikyk švelniu kamienu. Saldus...

9. Tu vienas buvai vertas nešti auką už pasaulį, būti arka, kuri neštų skęstantį pasaulį į uostą. Tave patepė šventasis kraujas, ištekėjęs iš Avinėlio kūno. Ištikimas...

10. Švenčiausiajai Trejybei tebus amžina garbė, lygiai Tėvui ir Sūnui, lygi šlovė Guodėjai, Vieno ir Trejybės vardą tešlovina visata. Amen. Saldus...

 

KETVIRTOJI LITURGIJOS DALIS – KOMUNIJA

 

Baigus kryžiaus garbinimą, patarnautojai, lydimi patarnautojų su žvakėmis, neša kryžių prie altoriaus ir pastato jį viduryje, atremtą į tabernakulį. Žvakės pastatomos abipus tabernakulio. Kunigas užsideda violetinę stulą ir arnotą, po to altoriaus viduryje ištiesia korporalą, pastato indelį purifikacijai ir perkelia pultą su knyga kiek į Evangelijos pusę.

Tada kunigas su patarnautojais eina prie Švč. Sakramento garbinimo altoriaus. Kunigas gauna veliumą ant pečių, išima komuninę ir piksidą su ostija monstrancijai, juos paima uždengęs veliumo galais. Procesija prie pagrindinio altoriaus: kunigas su Švenčiausiuoju, vienas patarnautojas neša virš kunigo iškeltą liturginį skėtį, iš abiejų šonų patarnautojai su degančiomis žvakėmis, kurias jie paėmė nuo garbinimo altoriaus.

Einant procesijai, visi klaupiasi, giedama:

 

Adoramus te.

 

Garbiname Tave, Kristau, ir šloviname Tave, nes savuoju Kryžiumi atpirkai pasaulį. 

 

Ant. 2: Per lignum servi facti sumus, et per sanctam Crucem liberáti sumus: fructus árboris sedúxit nos, Fílius Dei redémit nos. 

 

Ant. 3: Salvátor mundi, salva nos: qui per Crucem et Sánguinem tuum redemísti nos, auxiliáre nobis, te deprecámur, Deus noster.

Ant. 2: Per medį tapome vergais, o per šventąjį Kryžių buvome išvaduoti. Medžio vaisius mus suvedžiojo, o Dievo Sūnus mus atpirko.

Ant. 3: Pasaulio Gelbėtojau, išgelbėk mus! Tu, kuris atpirkai mus savo Kryžiumi ir Krauju, padėki mums, meldžiam Tave, mūsų Dieve.

 

Atėjus prie altoriaus, kunigas padeda komuninę ir piksidą ant korporalo, atiduoda veliumą patarnautojui. Lydėję patarnautojai pastato žvakes abipus tabernakulio ir klaupiasi ant apatinių šoninių altoriaus laiptų.

Kunigas kalba:

Orémus. Præcéptis salutáribus móniti, et divína institutióne formáti, audémus dícere:

Melskimės. Išganingų įsakymų liepiami ir dieviškų nuostatų pamokyti, drįstame tarti:

 

Visi kartu kalba Viešpaties maldą lotyniškai:

Pater noster, qui es in cælis: * Sanctificétur nomen tuum. * Advéniat regnum tuum. * Fiat volúntas tua, sicut in cælo, et in terra. * Panem nostrum cotidiánum da nobis hódie: * Et dimítte nobis débita nostra, * sicut et nos dimíttimus debitóribus nostris. * Et ne nos indúcas in tentatiónem; * sed líbera nos a malo. * Amen.

Tėve mūsų, kuris esi danguje, * teesie šventas Tavo vardas, * teateinie Tavo karalystė, * teesie Tavo valia kaip danguje taip ir žemėje. * Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien * ir atleisk mums mūsų kaltes, * kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. * Ir neleisk mūsų gundyti, * bet gelbėk mus nuo pikto. * Amen.

 

Kunigas kalba „Libera nos“ ir „Perceptio“, priima Komuniją, kalbėdamas, kaip įprasta, „Domine, non sum dignus“ ir „Corpus Domini“, patarnautojas kleketuoja. Po to jis gieda „Confiteor“, atsigręžęs į žmones, kalba „Misereatur“ ir „Indulgentiam“, rodo komunikantą, kalbėdamas „Ecce Agnus Dei“ ir „Domine, non sum dignus“. Pirmiausia, stovėdamas prie altoriaus, duoda Komuniją dvaininkams pagal laipsnius ir patarnautojams, po to, lydimas patarnautojo, prie Dievo stalo dalina tikintiesiems.

Dalinant Komuniją, giedama 21 psalmė.

Baigus dalinti, ciboriumas ir piksida uždaromi į tabernakulį, kunigas plaunasi pirštus. Po to pastato pultą su knyga altoriaus viduryje ir kalba:

Orémus. Super pópulum tuum, quǽsumus, Dómine, qui passiónem et mortem Fílii tui devóta mente recóluit, benedíctio copiósa descéndat, indulgéntia véniat, consolátio tribuátur, fides sancta succréscat, redémptio sempitérna firmétur. Per eúndem Christum Dóminum nostrum. R. Amen.

Orémus. Omnípotens et miséricors Deus, qui Christi tui beáta passióne et morte nos reparásti: consérva in nobis óperam misericórdiæ tuæ; ut, huius mystérii participatióne, perpétua devotióne vivámus. Per eúndem Christum Dóminum nostrum. R. Amen.

Orémus. Reminíscere miseratiónum tuárum, Dómine, et fámulos tuos ætérna protectióne sanctífica, pro quibus Christus, Fílius tuus, per suum cruórem, instítuit paschále mystérium. Per eúndem Christum Dóminum nostrum. R. Amen.

Melskimės. Tavo liaudžiai, kuri pamaldžiai mąsto apie Tavo Sūnaus kančią ir mirtį, meldžiame, Viešpatie, tenusileidžia gausus palaiminimas, teateina atleidimas, tebūna suteikta paguoda, teauga šventasis tikėjimas, tegul įsitvirtina amžinas atpirkimas. Per tąjį Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.

Melskimės. Visagali gailestingasis Dieve, Tu atgaivinai mus Tavojo Kristaus palaimintąja kančia ir mirtimi. Išlaikyk mumyse savo gailestingumo darbą, kad dalyvaudami šioje paslaptyje, mes gyventume visuomet Tau atsidavę. Per tąjį Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.

Melskimės. Atsimink savo gailestingumą, Viešpatie, ir amžina apsauga pašventink savo tarnus, dėl kurių Kristus, Tavo Sūnus, savuoju Krauju įsteigė Velykų paslaptį. Per tąjį Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.

 

PROCESIJA Į KRISTAUS KAPĄ

 

Baigus maldas, kunigas priklaupia, eina prie sedilijų, nusiima arnotą ir užsideda violetinę kapą. Patarnautojas ant altoriaus užneša monstranciją ir baltą šydą.

Kunigas su patarnautojais eina prie altoriaus laiptų, priklaupia. Kunigas išstato Švenčiausiąjį šydu apdengtoje monstrancijoje, įdeda smilkalų į du smilkytuvus, atsiklaupęs smilko Švč. Sakramentą. Tada gauna veliumą ant pečių, paima monstranciją ir prasideda procesija į Kristaus kapą: patarnautojas su kryžiumi, šalia jo du patarnautojai su degančiomis žvakėmis; dvasininkai pagal laipsnius; patarnautojas, nešantis Kristaus kūno statulą; du smilkytojai, lygiais protarpiais mojuodami smilkytuvu celebranto kryptimi; celebrantas su Švenčiausiuoju, šalia jo du patarnautojai su kleketais, kuriais jie pakaitomis kleketuoja, virš jų – keturių vyrų nešamas baldakimas; giedotojai, tikintieji.

Einant giedamas responsoriumas:

 

Recéssit Pastor noster, fons aquæ vivæ, ad cuius tránsitum sol obscurátus est: * Nam et ille captus est, qui captívum tenébat primum hóminem: hódie portas mortis et seras páriter Salvátor noster disrúpit. V. Destrúxit quidem claustra inférni, et subvértit poténtias diáboli. * Nam et ille...

Pasitraukė mūsų Ganytojas, gyvojo vandens šaltinis, kuriam išėjus aptemo saulė. * Juk sugautas Tasai, kuris laikė sugavęs pirmąjį žmogų. Šiandien mūsų Išganytojas išlaužė mirties vartus ir velkes. V. Jis sugriovė pragaro kalėjimą ir nuvertė velnio galybes. * Juk sugautas...

 

Po to giedama „Verkite, Dievo angelai“.

Atėjus prie Kristaus kapo altoriaus, Kristaus kūno statula paguldoma į kapą, kunigas pastato monstranciją ant sosto, ją apsmilko, kaip įprasta. Tada kunigas ir patarnautojai klūpėdami tyliai pasimeldžia, pagarbina Švenčiausiąjį ir eina į zakristiją.

Kunigas perneša komuninę iš pagrindinio altoriaus į Kristaus kapo altoriaus tabernakulį, nuima drobulę ir žvakes nuo didžiojo altoriaus (palieka tik kryžių).

Prie Kristaus kapo budima bent iki vidurnakčio.
Šv. Kazimiero prioratas
Birutės g. 1, LT-45320 Kaunas.
Tel./faks: (8~37) 749563, tel. (8~37) 345357
 
Rašykite mums:

 
Paremkite mus:
Tėvo Damiano de Veusterio labdaros ir paramos fondas
Kodas: 192021983
A. s.: LT44 7290 0000 0170 0223
"Citadele" bankas
Visas kalendorius
Šv. Kryžiaus Jonas, išp. ir Bažn. mok. – III klasė; Šv. Krizogono, kank., minėjimas.
     
 
 
 
        Mūsų Knygos
 
 
    
 
 
 
 
 
    
 
 
 
 
 
   
 
 


 
   
 
 
 
 
 
   
 
 
 
 
   
 
 
 
 
 
   
 
           Daugiau...
 
 
     
 
© VšĮ „Laetitia”, 2006Dipolis