Teologinės žymės naudojamos siekiant suklasifikuoti katalikų mokymo tiesas pagal jų tikrumo laipsnį. Šias žymes atitinka tam tikri teologiniai pasmerkimai, kurių griežtumas priklauso nuo neigiamos tiesos.
Tiesa visada yra tiesa. Tačiau teologija skiria keletą tiesos lygių, atitinkančių jų tikrumo laipsnį ir tai, kaip mes jas pažįstame. Šia prasme, paslaptis, tiesiogiai apreikšta Dievo, yra tikresnė nei tiesa, išvesta naudojantis protu. Tas pats galioja ir tiesos neigimui. Todėl jei katalikas – įskaitant popiežių – klysta, tai dar nereiškia, jog tai, ką jis sako, yra erezija. Šis straipsnis galbūt padės geriau orientuotis šiandienos sumaištyje.
Tikrumo laipsniai teologijoje – teologinės žymės
Jėzus atėjo į žemę ir atskleidė apaštalams Dievo paslaptis. Įsteigdamas Bažnyčią, Jis suteikė jai galią mokyti šių tiesų. Teologų užduotis – nustatyti apreikštąsias tiesas ir mėginti išvesti iš jų visas galimas išvadas. Ne visi Katalikų Bažnyčios mokymo teiginiai vienodai glaudžiai susiję su apreikštąja tiesa. Pavyzdžiui, Bažnyčios mokymas gali būti paties Jėzaus žodžiai arba žmogišku samprotavimu iš jų išvesta išvada: šios tiesos pasižymi nevienodu svoriu ir autoritetu, vadinasi, nevienodu tikrumu ir įpareigojimu. Teologinių žymių sistemą teologai naudoja tam, kad galėtų suklasifikuoti katalikų mokymo tiesas pagal jų tikrumo laipsnį. Kai kas nors iškelia teiginį, prieštaraujantį Bažnyčios mokymui, ji paskelbia tam tikrą teologinį nuosprendį, kurio griežtumas priklauso nuo neigiamos tiesos tikrumo laipsnio.
Tolesnė analizė remiasi t. Siso Cartechini S.J. knyga „De valore notarum theologicarum et de criteriis ad eas dignoscendas“ („Apie teologinių žymių vertę ir jų skyrimo kriterijus“, 1951 m.), taip pat dr. Ludwigo Otto paaiškinimais, pateiktais jo knygoje „Fundamentals of Catholic Dogma“ („Katalikų dogmos pagrindai“, 1952 m.).
1. Dogmos
Aukščiausiu tikrumo laipsniu pasižymi dogmos, pavyzdžiui, dogma apie Švenčiausiąją Trejybę ar dvi Kristaus prigimtis. Dogmos yra tiesos, kurias Bažnyčia paskelbia kaip tiesiogiai apreikštas Dievo. Mūsų tikėjimas dogmomis visų pirma remiasi jas apreiškusio Dievo autoritetu: todėl jos priklauso „dieviškojo tikėjimo“ tiesoms (de fide divina).
Mūsų tikėjimas dogmomis pagrįstas ir Bažnyčios neklystama mokomąja valdžia, nes būtent ji moko, kad jos priklauso Apreiškimui, todėl jos dar vadinamos „katalikiško tikėjimo“ tiesomis (de fide catholica). Jei šią tiesą dar ir iškilmingai apibrėžė popiežius ar visuotinis susirinkimas, ji taip pat priklauso „apibrėžto tikėjimo“ tiesoms (de fide definita).
Teiginys, prieštaraujantis dogmai, pasmerkiamas kaip „erezija prieš dieviškąjį tikėjimą“.
2. „Bažnytinio tikėjimo“ tiesos
Tai tiesos, kurios, nors ir nėra tiesiogiai apreikštos Dievo, yra glaudžiai susijusios su Dieviškuoju apreiškimu ir buvo neklaidingai bei iškilmingai (ex cathedra) paskelbtos Bažnyčios magisteriumo, pavyzdžiui: Komunijos teikimo vienu pavidalu teisėtumas. Šias tiesas reikia priimti remiantis vien Bažnyčios autoritetu, t. y. kaip priklausančias „bažnytinio tikėjimui“ (de fide ecclesiastica). Kadangi Bažnyčios neklystamumas yra dogma, tas, kas neigia „bažnytinio tikėjimo“ tiesą, netiesiogiai neigia dogmą.
Teiginys, prieštaraujantis „bažnytinio tikėjimo“ tiesai, pasmerkiamas kaip „erezija prieš bažnytinį tikėjimą“ arba kaip „tikėjimo klaida“ (error fidei). [Tiksliai kalbant, klaidatikis nėra tas pat kas eretikas.]
3. „Betarpiškos dieviškojo tikėjimo tiesos“
„Betarpiškos dieviškojo tikėjimo tiesos“ (de fide immediate divina) yra apreikštos Dievo, bet nėra paskelbtos Bažnyčios kokiu nors iškilmingu aktu, pavyzdžiui, teiginys, kad Jėzus nuo pat savo viešojo gyvenimo pradžios tvirtino esąs Mesijas.
Teiginys, prieštaraujantis „betarpiškai dieviškojo tikėjimo“ tiesai, pasmerkiamas kaip „tikėjimo klaida“.
4. „Tikėjimui artimi“ teiginiai
„Tikėjimui artimi“ teiginiai (sententia fidei proxima) yra tokios tiesos, kurias teologai laiko Apreiškimo dalimi, bet jos nėra iškilmingai paskelbtos Bažnyčios. Pavyzdžiui, tikėjimui artima tiesa yra tai, kad Kristus visą savo žemiškąjį gyvenimą turėjo palaimintąjį regėjimą, t. y. regėjo Dievą Tėvą veidas į veidą.
Teiginys, prieštaraujantis „tikėjimui artimai“ tiesai, yra pasmerkiamas kaip „artimas klaidai“ (sententia errori proxima).
5. „Ereziją skatinantys“ teiginiai
Kai kurie teiginiai tiesiogiai neprieštarauja dogmai, bet skatina praktiškai ją neigti arba atmesti. Ši žymė labiau taikoma ne teorinėms, bet praktinėms tezėms.
Kaip pavyzdį galime paimti Naująsias Mišias. Kardinolai Ottavianis ir Baccis nesakė, kad jos yra eretiškos. „Trumpame kritiniame Naujosios Mišių tvarkos įvertinime“ (taip pat žinomame kaip „Otavianio intervencija“), pateiktame pop. Pauliui VI 1969 m., jie pareiškė:
„Naujoji Mišių tvarka <...> savo visuma ir atskiromis detalėmis stulbinančiai nukrypsta nuo katalikiškos šventųjų Mišių teologijos, kokia ji buvo suformuluota Tridento Susirinkimo XXII sesijoje.“
Šią teologinę žymę Naujajai Mišių tvarkai apibūdinti manė turįs vartoti arkivysk. Marcelis Lefebvre‘as. Kadangi maldos tvarka ir tikėjimo tvarka yra glaudžiai susijusios (lex orandi, lex credendi), žmogus ima tikėti taip, kaip meldžiasi, ir atvirkščiai.
„Ereziją skatinantiems“ teiginiams galime priskirti daugelį šiandieninių mokymų, kurie pristatomi labiau kaip sielovadiniai pasiūlymai ar sociologiniai pasvarstymai, o ne kaip formalus mokymas apie tikėjimo tiesas.
6. „Teologiškai tikros“ tiesos
„Tikėjimui priklausantys“, arba „teologiškai tikri“, teiginiai (sententia fidei pertinens, i.e., theologice certa) yra tokios tiesos, kurių Bažnyčios magisteriumas dar nėra iškilmingai paskelbęs, bet kurių teisingumas yra garantuotas, nes jos logiškai plaukia iš Dievo apreikštų tiesų ir istoriškai tikrų teiginių. Pavyzdžiui, galimybė įrodyti Dievo egzistavimą yra „teologiškai tikra“ tiesa.
Teiginiai, prieštaraujantys „teologiškai tikroms“ tiesoms, yra pasmerkiami kaip „teologinės klaidos“ (error theologicus).
7. Katalikiška doktrina
Katalikiškai doktrinai priklauso tiesos, kurių moko ordinarinis magisteriumas, bet ne kaip apreikštų ar artimai susijusių su Apreiškimu. Tokia tiesa, pavyzdžiui, yra protestanto suteikto krikšto galiojimas.
Prieštaravimas katalikiškai doktrinai pasmerkiamas kaip „lengvabūdiškas“ (sententia temeraria) (kai kuriais atvejais pasmerkimas gali būti griežtesnis).
8. „Neabejotinos“ tiesos
„Neabejotinos“ tiesos, dar vadinamos „bendrąja nuomone“ (sententia communis), yra teologų vieningai pripažįstamos tiesos, išvestos iš apreikštų tiesų, bet daugiau nei vienu loginiu žingsniu, pavyzdžiui, teiginys, kad Dievas gali sukurti protingas būtybes nepaskirdamas jas palaimintajam regėjimui (pop. Pijus XII, Humani generis, 26). Šie teiginiai kartais sutampa su „teologiškai tikrais“ teiginiais.
Neabejotinos tiesos neigimas irgi pasmerkiamas kaip „lengvabūdiškas“.
9. „Saugūs“ teiginiai
„Saugūs“ teiginiai (sententia certa) yra tokios tiesos, kurias doktrininiais nutarimais patvirtino Romos kongregacijos. Prieštaravimas „saugiai“ tiesai gali būti pasmerktas kaip „nesaugus“ ar „lengvabūdiškas“.
10. „Bendrai pripažįstamos“ tiesos
„Bendrai pripažįstama“ tiesa vadinama labiausiai pagrįsta teologinė nuomonė tam tikru ginčytinu klausimu. Prieštaravimas tokiai tiesai neužsitraukia jokio pasmerkimo.
12. Mažiau tikros tiesos
Mažiau tikros teologinės tiesos skirstomos į „tikėtinas“, „labiau tikėtinas“ ir „gerai pagrįstas“ (sententia probabilis, probabilior, bene fundata). „Pamaldžios tiesos“ (sententia pia) yra tokie teiginiai, kurie sutinka su Bažnyčios tikėjimo dvasia. Mažiausiu tikrumo laipsniu pasižymi toleruojama nuomonė (opinio tolerata) – menkai pagrįstas, bet Bažnyčios toleruojamas teiginys. Prieštaravimas tokioms tiesoms neužsitraukia jokio pasmerkimo.
ŠALTINIS: sspx.org