LDK santvarka - liberali ar katalikiška? (II)

Kijevo Pečerų lauros vienuolynas – pagrindinis Rusioje. Čia XV a. II p. melstasi už katalikus Vytautą Didįjį ir graikų apeigų kataliką visos Rusios metropolitą kaip už tikratikius („pravoslavnyje“). Rusia pripažino – tikratikiai tai katalikai – juk tada Lietuvos valdovų pastangomis LDK Rusia vėl tapo katalikiška...

 

2 dalis. LDK atkuria tikrąją – katalikišką Rusią

Pirmoje straipsnio dalyje parodėme, kad, įveikus didžiąją katalikiškos santvarkos krizę, LDK gyventojų dauguma palaipsniui tampa katalikais. LDK gyventojų katalikų pagausėjimas nuo 20% XV a. pr. iki 80% vėliau buvo nulemtas 400 metų nuosekliai vykdytos misijos ir katalikiškos santvarkos diegimo politikos. Jau Aleksandras Vytautas Didysis ir Vladislovas Jogaila pradėjo didžiąją Lietuvos istorinę misiją: grąžinti Rusios žemes į Katalikų Bažnyčią, kuriai ji šimtmečius priklausė, o taip pat – atversti kitas Rytų šalis į katalikybę. Senovės rusai nuo pat savo krikšto praktiškai iki mongolų (totorių) antplūdžio buvo katalikai – graikų-slavų apeigų krikščionys, pripažinę popiežiaus viršenybę. Tai, pagrįsdami gausiais šaltiniais, neatremiamai įrodo, pvz., rusai tyrėjai: profesorius Michailas Taube bei graikų-slavų apeigų katalikų kunigas, kunigaikštis Aleksandras Volkonskis[1].

Lietuvių ir rusų krikštytojai – abu katalikai?

Rusią 988 m. krikštijęs šv. Vladimiras – graikų apeigų katalikas. Jis draugiškai sutinka lietuvių krikštytoją šv. Brunoną Bonifacijų: misionierių, imperatoriaus Otono III draugą, popiežiaus siųstą arkivyskupą Rytų Europos kraštams, paskyrusį pirmuosius katalikų vyskupus dar laukiniams pečenegams ir švedams. Tik skandinavų atsivertimas į katalikybę sustabdė ten vykusias žmonių aukas ir kanibalizmą. 1007 m., du metus prieš pagonims lietuviams jį nužudant, šv. Brunonas aplankė Kijevą, pakeliui į pietines Rusijos stepes, kur vyko skelbti Evangeliją pečenegams. Visą mėnesį jis svečiavosi pas šv. Vladimirą, o jam išvykstant, kunigaikštis pats palydėjo jį prie Rusios sienos, kur jie išsiskyrė giedodami katalikišką giesmę popiežiaus garbei: „Petrai, tu myli mane, ganyk mano avis“. Jokio svetimumo – susitiko du katalikai!

1054 m., per didžiąją Rytų schizmą ir po jos Rusia išlieka katalikiška. Rusios atsiskyrimas – ne nuo Romos, o nuo Konstantinopolio – atvirai įvyko 1051 m., didžiojo kunigaikščio valia paskyrus į Kijevo metropolijos sostą Rusios kunigą Ilarioną. Tai įvyko be Konstantinopolio patriarcho sutikimo. Dėl to kilo bažnytinis-hierarchinis konfliktas tarp Kijevo ir Konstantinopolio, išsisprendęs tik 1055 m. Taigi, didžiosios Rytų schizmos metais – 1054 m. – Rusios bažnyčia buvo atsidūrusi kanoninio atskilimo nuo Konstantinopolio patriarchato būklėje.

„Graikai“ atskyla, o rusai – ne?

Prof. M. Taube rašo, kad tais didžiojo „graikų“ atskilimo metais, „Bažnytinės dramos […], kurią sukėlė (daugiausia) garbėtroškos „Bizantijos popiežiaus“ siekiai ir kuri, deja, tęsiasi iki šiol, metu popiežiaus pasiuntinybė [prakeikusi skilimą sukėlusį Kerularijų – Š. P.] grįžimui iš Konstantinopolio į Romą pasirinko aplinkinį kelią ir pirmiausia patraukė į Kijevą, kur ją su derama pagarba priėmė didysis kunigaikštis ir Rusios dvasininkai“[2]. Terminas „Bizantijos popiežius“ – Maskvos universiteto bažnytinės teisės profesoriaus N. Suvorovo monografijos (Maskva, 1904 m.) apie Konstantinopolio patriarcho Mykolo Kerularijaus veiklą pavadinimas.

Ir apie 200 metų po Rytų schizmos (iki pat mongolų antplūdžio ir net po jo) Rusia didele dalimi išliko katalikiška. XIII a., mongolų invazijos ir Rusios žlugimo išvakarėse, ką tik įkurtas (1216 m.) dominikonų ordinas beveik iš karto (matyt, 1228 m.) įsikūrė Kijeve prie savo Švč. M. Marijos bažnyčios[3]. Šį vienuolyną įkūrė „Šiaurės apaštalas“ (Prūsijos, Lenkijos, Rusios) – asmeninis šv. Dominyko mokinys, lenkas šv. Hiacintas Odrovonžas, Katalikų Bažnyčios kanonizuotas 1257 m. LDK, kaip tikrosios, katalikiškos Rusios paveldėtojos, elitas ir paprasta liaudis su meile garbino Rytų misionierių šv. Hiacintą (Jackų), tapusį vienu iš Lietuvos globėjų. Prie buvusių Vilniaus miesto ribų 1501 m. vienuoliai dominikonai šv. Hiacinto garbei pastatė medinę koplyčią, XVIII a. pakeistą mūrine. 1901 m. sukurta dabartinė bronzinė skulptūra.

Šv. Hiacinto (Jackaus), Lietuvos globėjo, koplyčia su jo statula prie buv. Vilniaus miesto ribų

Kaip Rusios bažnytiniame cente Kijeve galėjo taip laisvai veikti Romos apeigų katalikų misija, jei juos senrusiai būtų laikę aiškiais schizmatikais, su kuriais visiškai negalima bendrauti bažnytiniame lygmenyje?

Bet net ir mongolams po 1240 m. užvaldžius visą už LDK ribų buvusią Rusios teritoriją, randame faktų, kaip Rusia „nenoriai“ ir iš lėto skyla nuo Katalikų Bažnyčios. Todėl, analizuojant XIII–XIV a. Rusios gyventojų visumą, reikia jautriai įvertinti, kas iš jų kada atskilo ir ar apskritai atskilo nuo Katalikų Bažnyčios. 1245 metais garsusis šv. Pranciškaus mokinys brolis Giovanni da Pian del Carpine (Plano-Carpini), pakeliui į Mongoliją pas didįjį chaną su popiežiaus misija, visur Rusioje veda taikius pokalbius apie Rusios bažnyčios vienybės su Romos Bažnyčia atnaujinimą. Jis chano būstinėje pasiekia, kad mirštantis didysis Vladimiro (nominaliai – visos Rusios) kunigaikštis Jaroslavas Suzdalietis, Aleksandro Neviškio (Nevskio) tėvas, grįžtų į Katalikų Bažnyčią[4].

Antikatalikiškos Rusijos atrama – Aleksandras Nevskis – palankus katalikybei?

O juk būtent Aleksandrą Neviškį Maskvos kaip „trečiosios Romos“ ideologijos kūrėjai laiko Rusijos „nugręžėju nuo eretiškų Vakarų“ ir „atgręžėju į Rytus“ (beje, valdomus pagonių mongolų). Bet šiai „atskalos ideologijai“ yra priešinga Aleksandro Neviškio tikroji istorija. Aleksandras atsako į popiežiaus Inocento IV 1248 sausio 23 d. laišką, skatinantį atnaujinti vienybę su Romos Bažnyčia[5]. Laiške kunigaikštis be jokių teologinių ginčų išpažįsta krikščionių tikėjimą ir duoda sutikimą statyti Romos apeigų katalikų bažnyčią Pskove. Apie tai sužinome iš naujo popiežiaus laiško 1248 lapkričio 15 d.[6]

Istorikas Aleksandras Musinas pabrėžia, kad šie popiežiaus dokumentai nėra – kaip neretai bandoma „pritempti“ – tik popiežiaus svajonių painiojimas su tikrove ir nėra adresuoti „ne tam kunigaikščiui“. Romos apeigų katalikų bažnyčia Pskove neabejotinai egzistavo[7]. Šiek tiek vėliau, 1251–1252 m. Aleksandras Neviškis veda derybas su kataliku Norvegijos karaliumi Hakonu Hakonarsonu ir net perša savo sūnų Vasilijų, siūlydamas už jo tekėti Hakono dukteriai Kristinai[8]. Iš tiesų, Rusijos stačiatikiškos ideologijos kertiniu akmeniu padarytas Aleksandras Neviškis kažkaip „per daug jau (pro)katalikiškas“[9]. Jo gyvenimas, ko gero, kaip tik sutapo su realaus atskilimo tarp Rusios ir Romos pradžia, bet reikia labai subtiliai vertinti, ar, kiek ir kaip pats Aleksandras buvo atskilęs nuo Bažnyčios vienybės.

Senasis mitas suklaidina net tokius mitų griovėjus kaip I. Danilevskis, kuris rašo: „Aleksandras – beveik vienintelis iš pasaulietinių valdovų – neabejojo savo dvasiniu teisumu, neabejojo savo tikėjimu ir neapleido savo Dievo. Atsisakęs bendrų veiksmų su katalikais prieš Ordą, jis staiga tampa paskutine galinga stačiatikių tvirtove, paskutiniu viso stačiatikių pasaulio gynėju“[10].

Tačiau net jei popiežius ir interpretavo diplomatišką Aleksandro atsakymą kaip sutikimą grįžti vienybėn su Visuotine Bažnyčia, Aleksandro laiškas popiežiui (gaila, neišlikęs) turėjo duoti nors mažiausią pagrindą tokioms kategoriškoms popiežiaus formuluotėms: „Su dideliu užsidegimu išprašei, kad būtum sujungtas su vienintele Bažnyčios galva tikruoju paklusnumu, kurio ženklan pasiūlei pastatyti savo Pleskovo (Pskovo) mieste lotynų katedros bažnyčią (in Pleskowe civitate tua latinorum ecclesiam erigere cathedralem)“[11]. Kažin, ar Prūsijos arkivyskupas, anot A. Gorskio perdavęs popiežiui ir iškreipęs Aleksandro žinią, galėjo taip stipriai iškraipyti Aleksandro žodžius, jei pats kunigaikštis būtų visai neužsiminęs apie norą grįžti Bažnyčios vienybėn ar palankiai apie ją atsiliepęs.

Carų Rusija – priešiškesnė katalikybei nei Nevskio Rusia

Net ir teigiant, kaip A. Gorskis, kad Aleksandro Neviškio leidimas statyti bažnyčią Pskove nekelia nuostabos, nes Romos apeigų katalikų bažnyčių būta, pvz., pačioje Aleksandro sostinėje Novgorode, reikia pažymėti, kaip stipriai skiriasi XIII a. Rusia nuo vėlesnės XVI–XVIII a. Rusijos situacijos. Pavyzdžiui, augustinų vienuolis Mikalojus Melo buvo suimtas ir ištremtas į atšiaurias Solovkų salas tik už caro Boriso Godunovo dvaro gydytojo, italo, dukters katalikišką krikštą![12] Kai „antikatalikiškojo kardinolo“ Rišeljė realiai valdoma katalikiška (!) Prancūzija, siekdama laisvų rankų kovoti Trisdešimties metų kare prieš katalikų šalių sąjungą, siūlė pagalbą ne tik protestantams, bet 1628–1632 m. ir Rusijai, kad tik ši užpultų Lietuvą (tai buvo proga atplėšti LDK Smolensko žemę) – net ir tada caras Michailas Fiodorovičius ir dūma neleido sąjungininkų prancūzų pirkliams Rusijoje katalikiškų pamaldų[13]. Iki pat 1735 m. Rusijoje Romos apeigų katalikams buvo net draudžiama laisvai aukoti šv. Mišias, jau nekalbant apie viešų bažnyčių statymą. Net ir po 1735 m. katalikybės skleidimas ir rusų atvertimas į ją buvo baudžiami žiauriomis bausmėmis. Ankstesnę padėtį 1661 m. aprašo Šv. Romos imperatoriaus pasiuntinys sakydamas, kad maskvėnai visus katalikus „laiko pagonimis, Romos pontifikui jie jaučia tokią neapykantą, kad niekada nenori leisti laisvai aukoti šv. Mišias gyvenantiems Maskvoje katalikams“[14]. 1634 m. iš Holšteino (Vokietija) į Maskvą atvykusiems pirkliams buvo draudžiama kartu vežtis katalikų kunigus. Jėzuitus ir kitus kunigus, atvažiuojančius slapta, baudė mirties bausme arba siuntė į Sibirą – taip kun. Gregoris praneša Saksonijos vyriausybei. Dvarininkai, pereinantys į katalikybę (ypač XIX a. I pusėje) netekdavo savo žemės valdų. Minėtus persekiojimus pripažįsta bei aptaria net ir antikatalikiškai nusiteikęs autorius J. Grekulovas (žr. išnašą). Ką jau kalbėti apie graikų apeigų katalikybę Rusijoje – apie ją negalima buvo net užsiminti!

Vakarų „kryžiaus žygis“ Rusiai užkariauti – mitas

Net išskyręs Aleksandrą kaip „vienintelį stačiatikybės gynėją nuo katalikų“, profesorius I. Danilevskis pripažįsta, jog vad. „XIII a. Vakarų kryžiaus žygis, siekiant užkariauti Rusią“ yra mitas. Jis pažymi, kad 1236 m. Saulės mūšyje kartu su kalavijuočiais Lietuvą puolė du šimtai Pskovo bajorų, vykdydami sutartį su Kalavijuočių ordinu. Ordinas įsipareigojo ginti Pskovą nuo Aleksandro valdomo Novgorodo ir paliko ten savo įgulą[15]. Po to pskoviečiai skundžiasi, kad pagonys lietuviai išmušė daug krikščionių, t. y. vokiečių ir rusų – krikščionys matomi kaip visuma, „netikėlių lotynų“ aiškiai neatskiriant nuo graikų apeigų rusų...

Rusijos mitas apie „baisųjį Vakarų kryžiaus žygį Rusiai užkariauti“ nesuskaičiuojamos riterių gretos – 1938 m. filme „Aleksandras Nevskis“

Labiausiai mitologizuotos buvo 1242 m. Ledo kautynės – 1938 m. filmas „Aleksandras Nevskis“ vaizduoja ne tiek Rusios kovą prieš vokiečius XIII a., kiek įspėja, jog Rusiją tuoj užpuls Hitlerio armijos, kurias primena nerealistiškai didelės Livonijos riterių masės filme. Tačiau Danilevskis pripažįsta, kad tai pats Aleksandras užpuolė Tartu vyskupo valdomas estų žemes prie Peipaus ežero, norėdamas, anot metraščio, „prasigyventi“ ir „paplėšikauti“. Beje, rusai jau 200 metų prieš vokiečius (1030 m.) įkūrė Tartu – Jurjevo tvirtovę, savo kolonizacijos punktą. Vyskupo kariai su Kalavijuočių ordino likučiais – keliais riteriais (viso iki 35 riterių) – ir apie 500 estų pasiveja plėšikautojus rusus ant ežero ledo, bet šie vijikus sumuša[16]. Tai ir buvo tos garsiosios Ledo kautynės – „Vakarų agresijos“ simbolis...

„Baisieji katalikai“ - Rusijos mitas apie „baisųjį Vakarų kryžiaus žygį Rusiai užkariauti“ – 1938 m. filme „Aleksandras Nevskis“

Panašiai mitologizuotas ir 1240 m. Nevos mūšis su švedais, kuris iš tikrųjų tebuvo nedidelis pasienio konfliktas. Nieko nuostabaus, kad vokiečiai ar švedai kartais puldavo Rusią: daug anksčiau – 1187 m., ko gero, Novgorodo rusų vedami (kaip pripažįsta rusų istorikai[17]) karelai nusiaubė Švedijos sostinę Sigtuną[18] tikrai toli – už 900 km jūra nuo Novgorodo. 1268 m. rusai sumuša livoniečius daug didesniame nei minėti „Vakarų puolimai“ mūšyje prie Rakverės (Estija), apie 400 km nuo Novgorodo. Štai ir visas „Vakarų kryžiaus žygis prieš Rusią“...

Nei graikai, nei mongolai lengvai neatplėš Rusios nuo Romos

Aleksandro Neviškio nepriešiškumas katalikybei nėra keistas, prisiminus to meto atmosferą. Jo laikais pietvakarių Rusioje plinta pranciškonų atšaka: moteriškasis klarisių ordinas. Į jį rusų kunigaikštytės stoja taip pat mielai, kaip ir į savo graikų apeigų rusiškus vienuolynus. Kaip tai galėtų vykti, jei „lotynai“ būtų laikomi aiškiais schizmatikais? Pvz., vienuole klarise tapo garsiojo Galičo valdovo Danilo Romanovičiaus, su Mindaugu kovojusio prieš mongolus, atnaujinusio Voluinės-Galičo vienybę su Katalikų Bažnyčia, anūkė kunigaikštytė Sviatoslava Lvovna Galičietė. Sviatoslava mirė 1302 m., pažymi prof. M. Taube[19], – tad daugiau kaip 60 metų po mongolų užkariavimo išliko katalike.

Kitas Taubės pateiktas ryškus Rusios katalikiškumo pavyzdys: mišrios senrusių santuokos su vakariečiais. Aukštieji graikų dvasininkai visaip bando užkirsti kelią rusų santuokoms su „eretikais lotynais“. Metropolitas Jonas (1090 m.) smerkia Rusios kunigaikščius už vedybas su priimančiais Komuniją neraugintos duonos pavidalu katalikais, grasina net bažnytinėms bausmėms. Tačiau kunigaikščiai ignoruoja šiuos grasinimus. Visas XI, XII ir net XIII amžius kupini Rusijos kunigaikščių vaikų santuokų su Vakarų katalikų valdančių dinastijų atstovais. Pvz., vien su Lenkijos valdančiąja dinastija būta virš 20 santuokų! Prieš jas sudarant, nematyti nieko panašaus į „perėjimą“ iš vienos religijos į kitą, vienos religijos „atsižadėjimą“, kitos – „priėmimą“ ir pan.[20] Yra ir kitų Rusios „katalikiškumo inercijos“ XIII ar net XIV a. faktų.

Žinoma, reikia pripažinti Rusios atskilimo nuo Visuotinės Bažnyčios laipsnišką procesą nuo XIII a. 2-iosios p. iki XIV–XV a. Tai tarsi po truputį skylanti ledo lytis – bet XIII a. viduryje „per įskilimus buvo galima pereiti nesušlapus kojų“. Tačiau katalikų ekleziologijos (mokslo apie Bažnyčią) principai leidžia teigti: Rusios dalis (likusi mongolų priklausomybėje) aiškiai ir nedviprasmiškai atskilo nuo Katalikų Bažnyčios tik nuo to momento, kai visos Rusios graikų apeigų katalikų metropolitas Izidorius 1441 m. buvo Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus II (didžiojo kunigaikščio Vytauto anūko) išvytas iš Maskvos. Tai įvyko maskvėnų dvasininkams atmetus bažnytinę vienybę, daugelio Rytų vyskupų ir Konstantinopolio patriarcho pripažintą Florencijos Susirinkime 1439 metais. Todėl iki 1439 m. gyvenę Rytų krikščionių šventieji (pvz., trys Vilniaus kankiniai) tradiciškai teisėtai laikomi katalikų šventaisiais.

LDK priklausiusi Rusia – priešingai – XV a. laipsniškai grįžta į katalikišką vienybę. LDK katalikiškos Rusios atkūrimo istorija – tai tarsi šimtmečiais statyti pamatai būsimam Rusijos atsivertimui į katalikybę, kurį 1917 m. išpranašavo Dievo Motina, apsireiškusi Fatimoje.[21]

Popiežius Pijus XII savo enciklikoje rašo: „Vadinasi, Kijevo metropolito Izidoriaus ir rusų veiksmai – kai 1439 m. Florencijos visuotiniame susirinkime jis pasirašė dekretą, kuriuo iškilmingai buvo sujungtos graikiškoji ir lotyniškoji Bažnyčia, harmoningai derėjo su pačia seniausia rutenų [apeigų] bažnyčios tradicija“[22]. Galime net teigti, kad Kijevo ir visos Rusios metropolitas bei Katalikų Bažnyčios kardinolas Izidorius vykdė Jogailos ir Vytauto inicijuotą pasaulinės svarbos planą – jau po tų valdovų mirties.

 

[1] М. Таубе, „Рим и Русь в до-монгольский период“, Католический временник, книга вторая, Париж, 1928, http://www.unavoce.ru/library/taube_premongol.html#a10; Князь А. М. Волконский, Католичество и Священное Предание Востока, Париж, 1933, https://www.apologia.ru/articles/15.

[2] М. Таубе, „Рим и Русь...“, http://www.unavoce.ru/library/taube_premongol.html#a10.

[3] И. Мальшевский, „Доминиканец Яцек (Иакинф) Ондровонж, мнимый апостол земли русской“, Труды Киевской Духовной Академии, 1867 г., т. II; L. K. Goetz, Staat und Kirche in Altrussland: Kiever Periode 988–1240, Berlin, 1908, p. 62 ir 66, cit. pagal: М. Таубе, „Рим и Русь...“, http://www.unavoce.ru/library/taube_premongol.html#62.

[4] P. Pierling SJ, La Russie et le Saint-Siege, t. 1, Paris, 1896, p. XVI, cit. pagal: М. Таубе, „Рим и Русь...“.

[5] Historica Russiae monumenta, ex antiquis exterarum gentium archivis et bibliotecis depromta / A. I. Turgenev (ed.), (=Акты исторические, относящиеся к России, извлеченные из иностранных архивов и библиотек А. И. Тургеневым), t. 1, Saint-Petersbourg, 1841, p. 63, Nr. 78; В. И. Матузова, В. Т. Пашуто, „Послание папы Иннокентия IV князю Александру Невскому“, in: Studia historica in honorem Hans Kruus / J. Kahk, A. Vassar (eds.), Tallinn, 1971, p. 136–138; В. И. Матузова, Е. Л. Назарова, Крестоносцы и Русь, конец XII в. – 1270 г. Тексты. Перевод. Комментарий, Москва, 2002, p. 262–265.

[6] Г. Рошко, „Иннокентий IV и угроза татаро-монгольского нашествия: послания Папы Римского Даниилу Галицкому и Александру Невскому“, Символ, t. 20, Париж, 1988, p. 92–113 (здесь с. 112–113); А. А. Горский, „Два “неудобных” факта из биографии Александра Невского“, in: Александр Невский и история России. Материалы научно-практической конференции 26–28 сентября 1996 г., Новгород, 1996, p. 64–75, https://gkaf.nsu.ru/rh-book/l-feod4/f04-15.html#tn2.

[7] Псковские летописи / А. Н. Насонов (изд.), Вып. 2, Москва, 1955, p. 161 (под 6973 [1465]).

[8] Т. Н. Джаксон, Исландские королевские саги о Восточной Европе: тексты, перевод, комментарий, Москва, 2012, p. 535–542.

[9] Tokią argumentaciją ir gausias minėtas nuorodas į šaltinius ir istoriografiją pateikia (p. 156–157): А. Мусин, „Князь Александр Ярославович и король Даниил Романович как люди средневековья“, in: Княжа доба: історія і культура, t. 9, Львів, 2015, p. 155–176, https://hal-normandie-univ.archives-ouvertes.fr/hal-03222787/document.

[10] И. Н. Данилевский, „Александр Невский: Парадоксы исторической памяти“, in: „Цепь времен“: Проблемы исторического сознания, Москва, 2005, p. 119–132, http://istorja.ru/articles.html/russia/danilevskiy-i-n-aleksandr-nevskiy....

[11] Rusiškas teksto vertimas: „Ты со всяким рвением испросил, чтобы тебя приобщили как члена к единой главе церкви через истинное послушание, в знак коего ты предложил воздвигнуть в граде твоем Плескове соборный храм для латинян“ – pateikiamas: А. А. Горский, „Два “неудобных” факта из биографии Александра Невского“, in: Александр Невский и история России. Материалы научно-практической конференции 26–28 сентября 1996 г., Новгород, 1996, p. 64–75, https://gkaf.nsu.ru/rh-book/l-feod4/f04-15.html#tn2.

[12] „Мело“, in: Католическая энциклопедия, t. 3, Москва, 2007, Ст. 305–307.

[13] P. Čerkasovas, Kardinolas Rišeljė, Vilnius, 1993, p. 228–229.

[14] Ефим Грекулов, Церковь и государство. Две головы власти в России, Москва, 2017, (internetinė versija), 78 išnaša.

[15] Игорь Данилевский, „Ледовое побоище: смена образа“, Отечественные записки, № 5 (20), 2004, https://postnauka.ru/video/47449.

[16] Ten pat.

[17] И. П. Шаскольский, Сигтунский поход 1187 г., https://www.aroundspb.ru/history/sigtuna/sigtuna.php.

[18] Žr. taip pat: Erik Carlquist, The Chronicle of Duke Erik: a Verse Epic from Medieval Sweden, Lund, 2012, online resource (265 pages): https://www.worldcat.org/title/chronicle-of-duke-erik-a-verse-epic-from-....

[19] М. Таубе, „Рим и Русь...“

[20] Ten pat.

[21] Plg. Frère Michel de la Sainte Trinité, The Whole Truth About Fatima: Science and the Facts, t. 3, Buffalo NY, 1989.

[22] Pop. Pijus XII, Enciklika Orientales omnes Ecclesias, 1945 gruodžio 23 d., https://www.vatican.va/content/pius-xii/en/encyclicals/documents/hf_p-xi....

Tema: