Brangūs broliai ir seserys Kristuje,
Šiandien, rugsėjo penkioliktąją dieną, mes prisimename Septynis Sopulingosios Švenčiausiosios Mergelės Marijos sopulius. Praėjusį ketvirtadienį, rugsėjo dvyliktąją, šventėme Marijos Vardo šventę. Šios dvi Marijos šventės kalendoriuje yra taip arti viena kitos. Bet jos taip skiriasi savo nuotaika. Tačiau vis dėlto jos labai tarpusavyje susiję. Kaip dvi to paties medalio pusės. Rugsėjo dvyliktąją dieną mes su džiaugsmu ir dėkingumu prisiminėme mūsų dangiškosios Motinos pagalbą – ji išgelbėjo Vienos miestą ir Europą nuo musulmonų okupacijos grėsmės.
Vienos išvadavimas iš turkų ir kitų musulmonų armijos blokados įvyko būtent rugsėjo dvyliktąją dieną – tūkstantis šeši šimtai aštuoniasdešimt trečiaisiais metais. Tuometinis popiežius Inocentas vienuoliktasis (XI) įvedė visuotinėje Bažnyčioje Marijos vardo šventę, stebuklingam krikščioniško pasaulio išgelbėjimui atminti. Ji nuo tol kasmet minima rugsėjo dvyliktąją dieną.
Ši šventė mums labai brangi – ji įrodo, kad visada yra išeitis iš beviltiškos padėties, jei šaukiamės Švenčiausiosios Mergelės Marijos pagalbos. Būtent su tokiu tikėjimu ir pasitikėjimu Švenčiausiąja Mergele Marija, Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius – Jonas trečiasis [III] Sobieskis – vyriausiasis vadas armijos, žygiavusios išlaisvinti Vieną nuo apgulties – pavedė savo karo žygį Čenstakavos Dievo Motinai. Ten, Čenstakavoje ir saugomas karo lauko altorius, ant kurio rugsėjo dvyliktosios rytą, prieš mūšį, šventasis kapucinas Marco d‘Aviano aukojo Šventąsias Mišias. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius patarnavo šioms Mišioms kaip ministrantas. Tai yra tokia didi Marijos diena, apie kurią norisi papasakoti išsamiau.
Tačiau šiandien, rugsėjo penkioliktąją dieną – priešingai – ne džiaugsminga šventė, o septynių Marijos sopulių paminėjimas. Mes turime atjausti – kartu kentėti – su Dievo Motina. Kartu su Ja turime verkti dėl išdavystės, kuria Kristui už meilę atsimokėjo Judas ir visi blogi krikščionys. Jie toliau tęsia Judo darbus. Kartais ir mes savo nuodėmėmis vėl nukryžiuojame Kristų ir įsmeigiame naujų aštrių erškėčių į Nekaltąją Jo Motinos Širdį.
Leiskite šiandien papasakoti apie šias dvi šventes istorijos ir mums aktualios dabarties kontekste: apie krikščionybės pergalę prieš islamą su Mergelės Marijos pagalba – Marijos vardo šventę rugsėjo dvyliktąją dieną ir Švenčiausiosios Mergelės Marijos sielvartą dėl Judo išdavystės. Ši išdavystė ir toliau vyksta istorijoje. Tą išdavystę ir toliau tęsia blogi krikščionys. Šios dvi Marijos dienos parodo dvi skirtingas pasaulėžiūras. Vienų pasiaukojimas ir didvyriškumas veda į krikščioniško tikėjimo triumfą, kitų išdavystė ir savanaudiškumas sukelia didelį ir gilų sielvartą.
Grįžtami prie istorinių Vienos apgulties įvykių pamatysime vienų pasiaukojimą ir kitų išdavystę.
Galingiausias valdovas Europoje tuo metu buvo Prancūzijos karalius Liudvikas keturioliktasis [XIV]. Šis monarchas norėjo užgrobti ne tik Ispaniją, bet ir Šventosios Romos Imperijos imperatoriaus – visų katalikų valdovų vyresniojo – tiesiogiai valdomą Elzasą ir kitas teritorijas šalia Reino upės. Negana to jis norėjo atimti iš Šventosios Romos Imperijos imperatoriaus patį jo titulą. Jis pats norėjo vietoje jo tapti imperatoriumi.
Prancūzijos karalius padarė viską, kas įmanoma, kad daugumą islamo pasaulio valdęs Turkijos sultonas kartu su protestantais Vengrijos sukilėliais užpultų imperatoriaus valdas ir jo sostinę Vieną. Tūkstantis šeši šimtai aštuoniasdešimt antraisiais (1682) metais Prancūzijos karalius garantavo turkams kad: jei šie užpuls Austriją – jis pats liks neutralus ir nepadės visų katalikų imperatoriui gintis nuo musulmonų.
Šiandien istorija aiškiai rodo, kad būtent dėl šių Liudviko garantijų musulmonai išdrįso pulti Vieną. Kaip tik prieš tai, per pastaruosius šešerius metus, Prancūzijos karalius už tikrai nemažus pinigus sulaikydavo Joną Sobieskį nuo sąjungos su imperatoriumi. Popiežius Inocentas – priešingai – stengėsi sukurti katalikų valstybių sąjungą, nukreiptą prieš turkus. Bet tik tūkstantis šeši šimtai aštuoniasdešimt antraisiais (1682) metais, kai didžiulė musulmonų kariuomenė didžiojo vizirio Kara Mustafa (juodojo Mustafos) įsakymu išvyko į Adrianopolį, kuris yra arčiau valstybės sienos žygiuojant į Vakarus – tik tų metų rudenį Lenkijos karalius suprato pavojų visam krikščioniškajam pasauliui, ir galiausiai atsisakė imti karaliaus Liudviko kyšius. Bet buvo jau gana vėlu. Per žiemą buvo eikvojamas brangus laikas – buvo nustatomos katalikų sąjungos sutarties sąlygos.
Tūkstantis šeši šimtai aštuoniasdešimt trečiaisiais (1683) metais šimtas šešiasdešimt tūkstančių [160,000] karių musulmonų pajėgos, neskaitant pagalbinių karių ir tarnų pasiekė Belgradą. Sultonas Mehmedas ketvirtasis [IV] pats liko Belgrade, o Kara Mustafa įsiveržė į imperatoriaus žemes. Degindami ir plėšdami krikščionis, prievartaudami moteris musulmonai prisiartino prie Vienos miesto. Šiuo kritiniu momentu Prancūzijos karalius Liudvikas kaip išdavikas įsakė savo kariuomenei įsiveržti į Ispanijos valdomus Nyderlandus. Imperatoriaus armija negalėjo atmušti musulmonų puolimo dėl Vengrijos sukilėlių išdavystės. Ginti miestą buvo pasiųsta iš viso dešimt tūkstančių [10 000] karių. Jų neužteko. Bet ginti miestą ėmė visi Vienos gyventojai. Du mėnesius jie didvyriškai laikėsi.
Epidemijos ir priešo antpuoliai perpus sumažino gynėjų karių, o gyventojų – trečdaliu. Turkai pradėjo minuoti bastionus ir sprogimais paversdavo juos akmenų krūvomis. Artėjo miesto žūtis. Jau baigėsi ir granatos, patrankos nebetiko naudoti. Baigė išsekti ir šaudmenų atsargos. Šią baisaus suspaudimo akimirką, kai labiausiai reikėjo pagalbos, nuo pliko kalno viršūnės pakilo signalinė raketa. Artėjo ilgai laukta pagalba – Šventosios Sąjungos armija. Vyrai žygiuodami meldėsi Rožančių. Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas trečiasis [III] Sobieskis buvo jungtinės armijos vyriausiasis vadas. Jos pajėgos buvo tokios:
Nuo dvidešimt šešių iki trisdešimt septynių tūkstančių [26 000 – 37 000] – Jono Sobieskio atvesta armija, aštuoniolika tūkstančių keturi šimtai [18 400] austrų – jų vadas – Karolis penktasis [V] Lotaringijos kunigaikštis, dvidešimt tūkstančių [20 000] Bavarijos, Frankonijos ir Švabijos karių, devyni tūkstančiai [9000] Saksonijos karių. Iš viso maždaug nuo aštuoniasdešimt keturių iki šimto dešimt tūkstančių [84 500 – 110 000] karių ir šimtas šešiasdešimt [160] pabūklų, kai tuo tarpu musulmonai turėjo nuo dviejų iki trijų šimtų tūkstančių [200 000 – 300 000] karių ir tris šimtus [300] pabūklų. Tačiau galų gale galinga Lenkijos husarų kavalerijos ataka lėmė mūšio baigtį. Musulmonai puolė bėgti, palikdami didžiulius turtus. Žalioji islamo vėliava, kurią jie norėjo iškelti ant šventojo Stepono katedros, buvo paimta kaip grobis ir išsiųsta į Romą.
Dešimties tūkstančių vyrų Lietuvos armija taip pat žygiavo link Vienos ir turėjo susijungti su lenkais Moravijoje, prie Čekijos. Tačiau jų vadai – Lietuvos didikai – nesutarė su karaliumi ir vilkino žygiavimą. Tatrų kalnuose Lietuvos kariuomenė sutiko Lenkijos pajėgas, kurios jau grįžo iš mūšio. Lietuvos kariai pyko ant savo vadų, kad atėmė iš jų tokią garbę – dalyvauti didžiojoje pergalėje ginant visą krikščioniją. Juk prieš dešimt metų drąsi Lietuvos karių ataka lėmė Lietuvos-Lenkijos armijos pergalę ginant krikščioniją nuo turkų – Chotine, Moldovoje. Tai buvo paskutinė didelė senosios Lietuvos ginklo pergalė...
Pats Šventosios Romos imperatorius nedalyvavo Vienos mūšyje – nes Jonas Sobieskis iškėlė sąlygą, kad jis pats turi būti vyriausiasis vadas. Kad tik miestas būtų išsaugotas. Dėl tokio svarbaus klausimo imperatorius paaukojo savo turimą viršenybę virš visų karalių.
Bet karas kainuoja daug pinigų. Nei imperatorius, nei Jonas Sobieskis neturėjo pakankamai lėšų sukurti galingą kariuomenę. Būtent popiežius Inocentas vienuoliktasis [XI] surinko didžiąją dalį lėšų armijai sukurti. Ir imperatorius ir Jonas Sobieskis gavo iš Romos didžiules pinigų sumas krikščionijai ginti. Popiežius perleido daug bažnyčios lobių. Net vienuolynų pastatai buvo parduoti, kad tik būtų suburta armija.
Nuo pat pirmosios savo pontifikato dienos popiežius svajojo apie didelę sąjungą prieš musulmonų puolimą. Pagal jo planą Prancūzijos karalius turėjo pulti jūroje ir atgauti iš turkų Konstantinopolį, jų užgrobtą penkioliktojo (XV) amžiaus viduryje. Už tai Prancūzijos karalius būtų tapęs katalikišku Rytų imperatoriumi, bet deja, jis ne tik nedalyvavo ginant Europą, bet ir padėjo turkams pulti krikščionis.
Matome, kad tikras popiežiaus pasiaukojimas ir karių didvyriškumas iškovojo pergalę. O Liudviko – vadinamojo „karaliaus saulės“ – išdavystė užtraukė nelaimę.
Bet baisiausia išdavystė ir sielvartas buvo tai, kad žaliąją islamo vėliavą, kurią Jonas Sobieskis pasiuntė palaimintajam Inocentui į Romą, popiežius Paulius šeštasis [VI] išsiuntė atgal turkams. Palaimintasis Inocentas su Šventosios Sąjungos pagalba ilgam sustabdė islamo plitimą, ir net sugebėjo atkariauti kai kurias turkų užgrobtas katalikų žemes.
O Popiežius Paulius šeštasis, simboliškai grąžindamas žaliąją vėliavą, atvėrė islamui krikščioniškojo Vakarų pasaulio vartus. Tegul Švenčiausioji Mergelė Marija būna mūsų globėja šiais sunkiais laikais, kurie ateina į pasaulį.